0

Laimės geografija

  • Leidėjas: Vaga
  • Išleidimo metai: 2016
  • Formatas: 15x23, kieti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 400
  • ISBN ar kodas: 9785415024360

Šiuo metu neparduodama

Aprašymas

"Laimės geografija. Kaip vienas bambeklis ieškojo laimingiausių vietų pasaulyje" – kelionių eseistikos, psichologijos, mokslinių studijų ir humoreskos dėlionė – skraidina skaitytoją nuo Amerikos iki Islandijos, nuo Šveicarijos iki Indijos, nes knygos autoriui – bambekliui iš prigimties – maga suprasti, kas ir kodėl reiškia laimę skirtingose pasaulio šalyse.

Ar šveicarai laimingesni, nes gyvena demokratiškiausioje pasaulio šalyje?

Ar Kataro piliečius džiugina maudynės naftos piniguose?

Ar Butano karalius – tikras vizionierius, pasiūlęs skaičiuoti nacionalinės laimės indeksą?


"Laimė slidi kaip ungurys. Šveicarai įsitempę, bet laimingi. Tailandiečiai atsipūtę, bet laimingi. Islandams džiaugsmo teikia nusigėrimas iki žemės graibymo. Moldavams viskas - vien kanča. Gal indų protas ir gali suvirškinti tokias prieštaras, bet manasis - ne. Skambinu vienam iš žymiausių laimės tyrinėtojų Johnui Helliwellui. „Viskas labai paprasta, - sako jis. - į laimę veda daug kelių." Žinoma, ir kaip galėjau apie tai nepagalvoti? Tolstojus veikiausiai apsivertė kape. Visos nelaimingos šalys panašios, o tos, kurios laimingos - laimingos kiekviena savaip."



Prityręs JAV radijo ir žurnalistikos vilkas Ericas Weineris knygoje "Laimės geografija", negailėdamas sąmojo ir intelektualių įžvalgų, atsako į šiuos bei kitus klausimus; ir melancholikui, ir amžinam laiminguoliui atveria įdomesnių kelionių krypčių ir saulėtesnio požiūrio horizontus.

Erikas Veineris (Erik Vfeiner) dešimtmetį buvo nacionalinio radijo užsienio korespondentas. Dirbo Naujajame Delyje, Jeruzalėje ir Tokijuje, darė reportažus daugiau nei iš trisdešimt šalių. Yra dirbęs NPR korespondentu Niujorke, Majamyje, o dabar ir Vašingtone. Veineris - buvęs The New York Times reporteris ir Džono Šivli Naito (John s. Knight) programos Stanfordo universitete stipendininkas.

Jo straipsniai buvo spausdinami Los Angeles Times, Slate, The New Republic ir kituose leidiniuose. Pakeliavęs po pasaulį ir neva atradęs laimę jis apsistojo Vašingtone: savo laiką dalija tarp svetainės ir virtuvės.


Iš anglų kalbos vertė Eglė Stonienė

Turinys

Turinys


Įžanga / 11

1 skyrius. NYDERLANDAI. Laimė - tai skaičius / 16

2 skyrius. ŠVEICARIJA. Laimė - tai nuobodulys / 42

3 skyrius. BUTANAS. Laimė - tai politika / 68

4 skyrius. KATARAS. Laimė - tai laimingas loterijos bilietas / 124

5 skyrius. ISLANDIJA. Laimė - tai nesėkmė / 177

6 skyrius. MOLDOVA. Laimė yra kažkur kitur / 229

7 skyrius. TAILANDAS. Laimė - tai negalvojimas / 269

8 skyrius. DIDŽIOJI BRITANIJA. Laimė - tai darbas / 298

9 skyrius. INDIJA. Laimė - prieštaravimuose / 334

10 skyrius. AMERIKA. Laimė - namuose / 372

Epilogas. Ar ją radau? / 388

Padėka / 394

Įžanga

Įžanga


Krepšius buvau susikrovęs, atsargomis apsirūpinęs. Pasirengęs nuotykiui. Taigi vėlyvą vasaros popietę išsitempiau entuziazmu nėmaž nespinduliuojantį savo draugą Driu tyrinėti naujų pasaulių, vildamasis pakeliui surasti laimę. Visada tikėjau, kad laimė manęs tyko kažkur šalia, už kampo. Visa gudrybė - rasti reikiamą kampą.

Vos tik mudviem iškeliavus, Driu puolė į paniką. Maldavo manęs grįžti, tačiau aš nepasidaviau, atkakliai raginau tęsti kelionę, nes negalėjau atsispirti smalsumui, kas mūsų laukia. Pavojai? Stebuklai? Man būtinai reikėjo tai sužinoti, iki šios dienos esu įsitikinęs: mums būtų pavykę nukeliauti ten, kur išsiruošėme, jeigu Baltimorės apygardos policija nebūtų nusprendusi (tada mane tai nejučia papiktino), kad greitkelio kelkraštis - ne vieta porelei penkiamečių.

Vieni žmonės keliavimo karštine užsikrečia. Kiti jau gimsta ja sirgdami. Po nutrauktos mudviejų su Driu ekspedicijos, liga, jeigu galima taip pasakyti, ilgus metus manyje tūnojo pasyviai. Bet kai baigiau koledžą, ji pasireiškė su nauju įkarščiu. Desperatiškai troškau pamatyti pasaulį, pageidautina kieno nors kito sąskaita. Bet kaip? Neturėjau jokių rinkoje vertinamų įgūdžių, buvau ne itin dorovingas paniurėlis. Taigi nusprendžiau tapti žurnalistu.

Dirbdamas nacionalinės radijo stoties korespondentu užsienyje, aplankiau tokias vietas kaip Irakas, Afganistanas ir Indonezija - nelaimingas vietas. Kita vertus, tai atrodė visiškai natūralu. Nesąmoningai laikiausi pagrindinio žurnalistikos principo rašyti apie tai, ką išmanau. Tad įsitvėręs bloknoto, per petį persimetęs magnetofoną basčiausi po pasaulį ir pasakojau istorijas apie niūrius nelaimingus žmones. Tiesą sakant, nelaimingi žmonės, gyvenantys tokiose ašarų pakalnėse, puikiai tinka geroms istorijoms. Jie virpina širdies stygas ir kelia gailestį.

Tačiau tai gali būti ir tikra kančia.

Pamaniau, kaip būtų, jeigu ištisus metus praleisčiau keliaudamas aplink pasaulį ir, užuot trypęs visiems iki skausmo įsiėdusius vargų kamuojamus taškus, paieškočiau neatrastų laimingų vietų? Tokių, kuriose su kaupu galima rasti vieną ar kelis dalykus, būtinus sočiam laimės troškiniui: pinigų, malonumų, dvasingumo, darnių šeimų, o be viso kito, dar ir šokolado. Visame pasaulyje kasdien sklando begalė dvejonių „kas būtų, jeigu?" Kas būtų, jeigu gyventum pasakiškai turtingoje šalyje, kurioje nereikia mokėti mokesčių? Kas būtų, jeigu gyventum šalyje, kurioje galima daryti klaidas? Jeigu gyventum tokioje demokratiškoje šalyje, kurioje balsuoti galima septynis kartus per metus? O jeigu gyventum šalyje, kurioje draudžiama per daug mąstyti? Ar tada būtum laimingas?

Kaip tik tai aš ir ketinau išsiaiškinti, o šio lengvabūdiško eksperimento rezultatas yra knyga, kurią dabar jūs laikote rankose.


Gimiau 1963-aisiais, Besišypsančio veidelio metais. Tais metais grafikos dizaineris iš Vusterio Masačūsetse, vardu Harvėjus Bo-Ias (Harvey Bali), nupiešė smagų piešinėlį, geltoną veidelį, kuris dabar šypsosi visur, kur bepažvelgsi. Sunku patikėti, bet Bolo veidelis buvo sukurtas pralinksminti žmones, dirbančius ne kur kitur, o draudimo kompanijoje, tik vėliau jis tapo paviršutiniškos, grynai amerikietiškos laimės ženklu.

Linksmoji Bolo ikona nepaveikė manęs savo kerais. Nesu iš linksmųjų, niekada toks nebuvau. Vaikystėje mėgstamiausias „Mikės pūkuotuko" veikėjas man buvo Asiliukas. Žmonijos istorijos kontekste beveik visais laikais būčiau laikomas normaliu. Šiame gyvenime, šioje žemėje laimė buvo prizas, skirtas tik dievams ir keliems laimingiesiems. O štai mūsų laikais manoma, kad laimę gali pasiekti kiekvienas, tai laikoma kone prievole. Taigi aš ir milijonai kitų kenčiame nuo naujiesiems laikams būdingo sutrikimo, kurį istorikas Darinas Makmahonas (Darrin McMahon) aiškina taip: žmogus „nelaimingas dėl to, kad nėra laimingas". Visai nelinksma.

Taigi aš, kaip ir daugelis kitų, mėginau pasveikti. Dar nepasitaikė nė vienos savigalbos knygos, kuria nebūčiau susižavėjęs. Mano knygų lentyna primena dangų siekiantį siūbuojantį paminklą egzistenciniam nerimui, ji prikimšta knygų, kuriose tikinama, kad laimė slypi manyje. Jeigu nesijaučiu laimingas, vadinasi nepakankamai giliai ieškau.

Ši savigalbos industrijos aksioma taip stipriai įsismelkusi, jog atrodo kone savaime suprantama. Vienintelė bėda - tai netiesa. Laimė glūdi ne mumyse, o išorėje. Tiksliau tariant, riba tarp išorės ir vidaus nėra tokia aiški, kaip mums atrodo.

Amžiną atilsį britų kilmės filosofas Alanas Vatsas (Alan Vatts) vienoje iš nuostabių paskaitų apie Rytų filosofiją pateikė tokią analogiją: „Jeigu nupieščiau apskritimą ir paklausčiau žmonių, ką nupiešiau, dauguma atsakytų, kad apskritimą, diską arba sviedinį. Vos keletas žmonių pasakytų, jog nupiešiau skylę sienoje, nes dauguma pirmiausia pagalvoja apie vidų, o ne apie išorę. Bet iš tiesų abi šios dalys egzistuoja kartu: negali turėti vidaus, neturėdamas išorės."

Kitais žodžiais tariant, nuo to, kur esame, gyvybiškai priklauso tai, kokie esame.

Sakydamas „kur" turiu galvoje ne vien fizinę, bet ir kultūrinę aplinką. Kultūra - tai jūra, kurioje nardome, ji visa apima, visa aprėpia, tad nepastebime joje esantys, kol iš jos neišlipame. Ji svarbesnė, nei manome.


Savo žodžiais mes nesąmoningai sujungiame geografiją ir laimę. Apie laimės ir pasitenkinimo paieškas kalbame taip, tarsi tai būtų taškai atlase, tikros vietos, kurias galėtume aplankyti, jeigu turėtume tinkamą žemėlapį ir reikalingų orientavimosi įgūdžių. Jeigu kada nors atostogavote kurioje nors Karibų jūros saloje ir jums šovė galvon nepageidaujama mintis: „Čia galėčiau būti laimingas", - suprantate, ką turiu omenyje.

Be abejo, visai čia pat ir viliojanti, slidi rojaus sąvoka. Ji jau kuris laikas apgaudinėja žmoniją. Platonas įsivaizdavo Palaimintųjų salas, vietą, kurioje laimė srūva it šilti Viduržemio jūros vandenys. Iki pat aštuonioliktojo amžiaus žmonės Rojaus sodą įsivaizdavo kaip tikrai esančią vietą. Ji buvo vaizduojama žemėlapiuose - ironiška, Tigro ir Eufrato santakoje, kur mūsų dienomis yra Irakas.

Europiečių tyrinėtojai ruošdamiesi į rojaus paieškas mokėsi aramėjų kalbos - tos kalbos, kuria kalbėjo Jėzus. Aš išsirengiau į savo kelionę ieškoti savo rojaus mokėdamas ne aramėjų, o kitą menkai žinomą kalbą, moderniąją laimės liturgiją, kuria bendrauja naujieji besiformuojančio laimės mokslo apaštalai. Prisimenu tokius posakius kaip „pozityvus poveikis" ir „hedonistinis prisitaikymas". Nepasiėmiau drauge Biblijos, tik kelis Lonely Planet vadovus ir Henrio Milerio {Henry Miller) mintį: „Žmogaus kelionės tikslas nėra konkreti vieta, tai tik būdas į viską pažvelgti kitomis akimis."

Taigi kaip paprastai drėgną ir karštą dieną Majamyje (jis pats kai kuriems žmonėms asocijuojasi su rojumi) susikraunu daiktus, palieku namus ir iškeliauju - pats puikiai suprantu, kad darau tikrą kvailystę, elgiuosi taip pat neprotingai kaip anuomet, būdamas penkerių. Nes, pasak Eriko Hoferio (Erk Hoffer), „laimės paieškos yra pagrindinis žmogaus nelaimių šaltinis". Tiek to. Aš ir taip jau nelaimingas. Nelabai turiu ką prarasti.

Parašykite atsiliepimą apie prekę!

Būtina įvertinti prekę

Dažniausiai perkama kartu