Miesto kultūra

Miestas yra daugelio disciplinų nagrinėjimo objektas. Vienais aspektais jj tyrinėja istorikai, kitais - miestų planuotojai arba architektai, dar kitais - miesto sociologai ar antropologai. Toks sudėtingas, daugialypis ir senas darinys kaip miestas yra neišvengiamai susijęs su civilizacijų istorijos tyrimais, neretai jis patenka į filosofinių apmąstymų bei socialinių teorijų erdvę... Ir tai toli gražu ne visos akademinės disciplinos, kurių tyrimai yra glaudžiai susiję su miesto istorinės raidos, jo šiuolaikinių transformacijų ir ateities perspektyvų problemomis. Įvairaus pobūdžio miestų kultūros teorijoms nemažą reikšmę turi miesto ir utopijos santykis. Miestas yra panašus į gyvą ir besivystantį organizmą: keičiantis epochoms ir socialinės santvarkos modeliams, kinta ir miesto struktūra bei supratimas apie jo funkcijas, vaidmenį visuomenės gyvenime. Kita vertus, miestai nėra amžini. Daugelis mums žinomų Rytų ir Vakarų civilizacijos miestų smuko ir sunyko kartu su žlungančiomis civilizacijomis arba buvo fiziškai suniokoti karų ar gamtos kataklizmų metu. Vieni išlaikė savo istorijos tęstinumą, išsaugojo įvairių epochų vizualinius ženklus, buvusią struktūrą, seniausius ir įspūdingiausius statinius, netgi istorinį miestovaizdį, kiti įgavo visiškai naujus pavidalus. Šiandien formuojasi nauji miestai.

Šioje knygoje į miesto kultūros kaitą žvelgiama pirmiausia per utopijų prizmę. Tokiam požiūriui pagrįsti esama pakankamai svarių priežasčių. Tai nėra jokia chronologiškai tiksli miesto istorinės raidos studija. Čia siekiama kitko - aptarti ir įvertinti svarbiausias skirtingų istorijos laikmečių miesto vizijas, jų ateities projektavimą tiek urbanistiniuose planuose, tiek filosofiniuose bei literatūriniuose utopinio mąstymo šaltiniuose. Naujųjų laikų miestas yra glaudžiai susijęs su utopinės minties raida. Nors daugeliu atvejų idealūs miestų planai, jų modeliai vystėsi lygiagrečiai su teoriniais ar futurologiniais miestų vaizdiniais, neretai darydavo vieni kitiems įtaką arba pateikdavo perspėjimus, kuo gali baigtis beatodairiški socialiniai eksperimentai su visuomene ir jos urbanistinėmis struktūromis. Suvokti utopinio mąstymo perspektyvas ir pavojus būtina, siekiant išvengti tų istorinių aklagatvių, kuriuose jau buvo atsidūrusios įvairių laikotarpių ir šalių visuomenės. Užtenka prisiminti nacių Vokietiją ir komunistinę Sovietų sąjungą, kad suvoktume, kokią grėsmę gali kelti totalitarinį užmojį įgijusios utopijos. Kita vertus, kaip pastebi filosofas ir idėjų istorikas Leonidas Donskis, „utopijos nėra, Goy'os žodžiais tariant, proto nekontroliuojamos vaizduotės pagimdytos pabaisos. Utopijas visais laikais kūrė humanistinės orientacijos menininkai ir mąstytojai, svajoję apie klestinčią, teisingą, intelektualią ir neregresyvią visuomenę. Bet mes iš istorinės perspektyvos matome, kad jose, ypač Marxo socialinėje teorijoje <...>, neabejotinai slypi socialinio eksperimento ir naujų (istorijos nepatikrintų!) socialinės būties pagrindų ieškojimo ir (suradimo!) galimybė nelabai atsižvelgiant į socialinių eksperimentų, revoliucijų ir kitokių permainų tautinį bei kultūrinį sąlygotumą."

Vis dėlto neišleiskime iš akių, kad istorinė miesto raida buvo ir galbūt iš dalies tebėra susijusi su utopiniais projektais. Vienas kitas utopinės minties proveržis yra suteikęs ir praktinių impulsų megalopoliais virtusių metropolių rekonstrukcijai.

Šiuo klausimu literatūros yra daug, tačiau ji dažniausiai skirta atskiriems miesto raidos bei utopinio mąstymo tarpsniams ar specifinei problematikai. Sintetinių šaltinių, kuriuose būtų glaustai perteikta tokio pobūdžio medžiaga, vis dėlto nėra tiek daug. Kita vertus, lietuvių kalba jos stoka itin ryškiai jaučiama. Pridursime, kad Vakarų, o ypač Jungtinių Valstijų universitetuose architektūros, urbanistikos, miestų planavimo, architektūros istorijos ir teorijos studentams skaitomi specialūs utopijų kursai. Ši mokomoji knyga pirmiausia skiriama šių specialybių studentams, klausantiems miesto kultūros teorijos ir miestų kultūrologijos kursus. Tačiau ji, tikėkimės, bus naudinga ir kitoms specialybėms, susijusioms su istorine miestų plėtra, miesto teoriniais modeliais bei šiuolaikinėmis urbanistinėmis problemo-mis. Be utopijų sąveikų su planavimu bei architektūra, joje taip pat aptariami ir kiti miesto kultūros teoriniai aspektai, išryškinantys jo raidos prieštaras ir dilemas. Tokiomis nuostatomis vadovaujantis ir buvo parengta ši mokomoji knyga, o jos skaitytojas po kiekvieno skyriaus ras glaustą, tačiau pakankamai išsamų rekomenduojamos literatūros sąrašą, kuris, tikiuosi, pasitarnaus studijuojant įvairius miesto kultūros teorijos aspektus. Šioje nedidelės apimties knygoje nesiekiama aprėpti visų utopinių ar distopinių urbanistinių projektų ar teorinių koncepcijų. Ji veikiau yra savotiškas kontūrinis žemėlapis, nužymintis bendras urbanistinio planavimo ir mąstymo tendencijas bei padėsiantis per idealaus planavimo ir utopinės minties prizmę suvokti Vakarų pasaulio miesto kultūros raidą, jos perspektyvas. Šis mentalinis „kontūrinis žemėlapis" turėtų būti užpildomas tų, kurie studijuoja su miesto kultūra susijusią tematiką.