0

Mirties fabrikas

Turime sandėlyje
Informacija

Mirties fabrikas

  • Leidėjas: Kriminalistika
  • Išleidimo metai: 2011
  • Formatas: 17x24, kieti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 288
  • ISBN ar kodas: 9789955941019

Šiuo metu neparduodama

Aprašymas

Knygos autorius Vytautas Žutautas daugiau kaip du dešimtmečiai dirba "Akistatos" laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi. Daug rašo kriminalinėmis temomis Žilvino Vizgirdos, Petro Ivanausko, Petro Kurmelio slapyvardžiais.

"Mirties farbikas" parašytas remiantis Tulpinių ir Gaidjurginių baudžiamosiomis bylomis. Paskelbti teismų nuosprendžiai jau praėję visas nagrinėjimo stadijas ir yra įsiteisėję. Trys Tulpiniai ir du Gaidjurginiai, nužudę daugiau kaip 50 žmonių, nuteisti iki gyvos galvos. Tarp nužudytųjų - ne tik nereikalingais liudininkais tapę gaujų nariai, bet ir garsūs verslininkai, ir net prokuratūros, policijos, saugumo darbuotojai. Knygoje rašoma apie tai kaip buvo nužudytas buvęs Mažeikių naftos gamyklos direktorius Gedeminas Kiesus, jo sūnus Valdas ir apsaugininkas Alfonsas Galminas. Dar ir šiandien banditai neišduoda, kur paslėpė nužudytųjų galvas.

Panevėžio Tulpiniai ir Klaipėdos Gaidjurginiai buvo pačios žiauriausios Lietuvos banditų gaujos. Tulpiniai net ir persekiojami policijos neatsisakė savo planų ir toliau žudė - nušovė policijos inspektorių Sergejų Piskunovą ir prokurorę Vidą Kazlauskaitę. Šios, o taip pat prokuroro Gintauto Sereikos žūtys Lietuvoje sukėlė didžiulį rezonansą. Jas tyriant buvo atskleistos dar dešimtys žmogžudysčių.


Knygos "Mirties fabrikas" autorius nedaro toli siekiančių išvadų, bet perskaičius knygą paaiškės, kad žiauriausias banditų gaujas globojo pareigūnai.

ĮŽANGA

ĮŽANGA



Šioje knygoje daug kraujo ir smurto. Tiek, kiek jo buvo tais 1992-2002 metais, kai Lietuvoje siautė nusikaltėlių gaujos. Kauno Daktarai ir Daškiniai, Vilniaus brigada, Panevėžio Tulpiniai, Klaipėdos Gaidjurginiai ir dešimtys kitų gaujų kėlė žmonėms siaubą - plėšė ir žudė. Dalis jų jau sutriuškintos, o jų nariai nuteisti. Kiti tebeteisiami dar ir šiandien.

Tie, kurie nusiteikę prieš smurtą ir jo propagavimą, klausinėja, kodėl reikia grįžti prie tų gaujų istorijų ir aprašinėti kruvinus banditų darbelius.

Tačiau prie šių istorijų grįžti verta vien dėl to, kad Lietuvoje dar daug žalio jaunimėlio, kuriam Tulpiniai, Gaidjurginiai, Daktarai ir kiti žiaurūs nusikaltėliai yra "kieti bachūriukai". Tie jaunuoliai įsitikinę, jog šaunu važinėtis juodu visureigiu, atidarinėti koja duris, skriausti silpnesniuosius, daryti nusikaltimus, kad tik gautų pinigų. Jau užaugo karta, kuri iškreiptai suvokia garbę, teisingumą, padorumą. Tokių jaunuolių mąstymą pakeisti sunku, tačiau, paskaitę apie gaujų narių santykius ir nuostatas, galbūt suvoks, koks trumpas ir tikrai ne rožėmis klotas eilinių banditų gyvenimas.

Šioje knygoje aprašytos dvi gaujos: Panevėžio Tulpiniai ir Klaipėdos Gaidjurginiai. Gaujų nusikaltimai labai panašūs, kartais jie net persipina, nes žudant tiek panevėžiečiai, tiek klaipėdiečiai talkindavo vieni kitiems. Šių gaujų narių likimai pamokantys, atveriantys akis tiems, kurie žavisi banditais.

Abiejų gaujų vadeivos pasodinti už grotų iki gyvenimo pabaigos, o buvusių jų parankinių jau ir kaulai baigia supūti. Mat vadeivos, bijodami net savo šešėlio, šaudė visus, kurie žinojo apie jų juodus darbus. Nesigailėjo net savo giminaičių. Iš tų daugiau kaip 30 žmonių, kuriuos Tulpiniai nušovė, pasmaugė, supjaustė pjūklais ar susprogdino, dvi dešimtys buvo jų gaujos nariai. Daugelis nužudytųjų - dvidešimtmečiai, trisdešimtmečiai.

Panašus ir Gaidjurginių gaujos braižas. Grupuotės vadeiva Sigitas Gaidjurgis, kaip koks pamišėlis, žmones žudė be jokios priežasties. Iš šešiolikos jo nužudytų aukų dauguma buvo jo "ginklo broliai".

Parašykite atsiliepimą apie prekę!

Būtina įvertinti prekę

Dažniausiai perkama kartu