0

Ne-žinančiojo pasakojimai. Aštuonios istorijos apie egzistencinę psichoterapiją

  • Nuolaida knygai -29%
  • Nemokamas knygos pristatymas
5.0
(1 įvertinimai)
Kaina Internetu: 18,99 €
Kaina Knygyne: 26,49 €*
Sutaupote: 7.50 € (29%)
NEMOKAMAS PRISTATYMAS
į Omniva ir LP Express terminalus bei pašto skyrius Lietuvoje
  • Pristatysime: per 2-26 val.*
Turime sandėlyje
2020-05-14 pagaliau!

laukiu nesulaukiu

Informacija

Ne-žinančiojo pasakojimai. Aštuonios istorijos apie egzistencinę psichoterapiją

  • Išleidimo metai: 2020
  • Formatas: 15x21, kieti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 236
  • ISBN ar kodas: 9789955873044

2020-08-31 18.99 InStock
Į krepšelį
Aprašymas

"Profesorius Ernesto Spinelli yra viena ryškiausių ir įtakingiausių asmenybių šiuolaikinėje egzistencinėje psichoterapijoje, jos „fenomenologinio sparno“ lyderis. Pradėjęs nuo psichoanalizės, gana greitai susidomėjo fenomenologija ir atsidūrė egzistencinės psichoterapijos lauke. Čia tapo vienu didžiausių novatorių, toks lieka iki šiol. Buvo Britanijos Egzistencinės analizės draugijos prezidentas, Psichoterapijos ir konsultavimo mokyklos Regento koledže Londone dekanas. Jo kursai ir seminarai tapo pradiniu impulsu egzistencinei psichoterapijai rastis daugelyje šalių – nuo Europos iki Australijos ir Meksikos.
Kas yra egzistencinė terapija? Ernesto Spinelli teigia, kad tai – tam tikras tyrinėjimas, kurio centre – ne tik individo asmenybė, bet ir bendromis pastangomis kuriami tarpasmeniniai santykiai, psichoterapeuto ir kliento būtis-drauge. Toks procesas reikalauja ir didelio psichoterapeuto atvirumo, visada yra neapibrėžtas ir nenuspėjamas, kupinas įtampos. Tačiau einant tokia kryptimi, randasi tiltai tarp „terapijos pasaulio“ ir platesnio kliento gyvenimo pasaulio."

Prof. Rimantas Kočiūnas

TURINYS

Rimantas Kočiūnas. Ne-žinantis psichoterapijos meistras \ 9
Ernesto Spinelli. Lietuvos skaitytojui \ 15
Padėka \ 19

Įžangos žodis \ 21
1. Gėdinga senatvė \ 31
2. Klastingi kūnai \ 52
3. Karališkas kelias \ 78
4. Apie psichoterapeutą, kuris atrado, kad klientas —  jis pats \ 106
5. Lu ir Simona: tiesa ar laimė? \ 128
6. Padalytas gyvenimas \ 165
7. Šydą praskleidus \ 191
8. Paskutinis jos atodūsis \ 216

Lietuvos skaitytojui

Esu parašęs ne vieną knygą ir straipsnį apie egzistencinę psichoterapiją, tačiau „Ne-žinančiojo pasakojimai" tebėra vienas tų tekstų, kurių rašymą prisimenu su didžiausiu džiaugsmu ir malonumu. Jie gimė lengvai, nesunkiai įgydami tinkamą pavidalą ir mano mintyse, ir vėliau ant popieriaus. Turiu pasakyti, kad tai dėsninga, nes sumaniau tą knygą kaip „literatūrą", gal tiksliau — „apsakymų" rinkinį.

Nemažai psichoterapeutų, aprašančių savo darbą su klientais, sutinka ar net prisipažįsta, kad tokie aprašymai yra neišvengiamai artimi grožiniam kūriniui. Tik pažodžiui iššifruotą, neredaguotą ir netrumpintą visų konkretaus kliento ir psichoterapeuto susitikimų įrašą be jokių papildomų komentarų ar svarstymų galbūt tiktų vadinti objektyviu fakto atspindžiu. Psichoterapijos atvejų aprašymai, šaknimis siekiantys Freudo laikus, niekada nėra tokie „faktiniai". Jie visada egzistuoja tarsi miglos gaubiamoje erdvėje tarp fakto ir grožinės literatūros. Kitaip ir būti negali. Visų pirma, privalu apsaugoti klientus, įvairiais būdais maskuojant jų tapatybę. Antra, kaip ir bet kuriuo kitu pasakojimu, psichoterapijos atvejo aprašymu siekiama ką nors atskleisti, paaiškinti ar pabrėžti — tai, kas teoriniu ar praktiniu požiūriu svarbu psichoterapeutui. Tad jis, vedamas šio tikslo, — ir pareigos neatskleisti kliento tapatybės, — pakreipia naratyvą tokiu kampu, kad išryškėtų tai, kas norima aptarti.

Todėl rūpestingai parengti psichoterapijos atvejų aprašymai gali būti „teisingi“, nors ir negalima teigti, kad juose — „tiesa, tik tiesa ir nieko, išskyrus tiesą“. Tačiau tokiems pasakojimams labai svarbi ir literatūrinė išmonė. Skaitytojui jie pasakoja tai, kas turi sudominti, kelti klausimus, teikti žinių.

Tiems, kurie mane pažįsta, turbūt ne naujiena, kad rašyti mėgstu nuo paauglystės. Didžioji tos kūrybos dalis — gal net ir visa — yra, be jokios abejonės, niekai, skirti vien tik „savoms akims". Vis dėlto, mano literatūriniam agentui pasiūlius aprašyti kelis atvejus iš savo psichoterapijos praktikos, tos asmeninės rašymo pratybos pasirodė labai naudingos. Aiškiau suvokiau, kaip dera konstruoti ir plėtoti pasakojimą, kad skaitytojas neprarastų noro sekti jo vingiais.

„Ne-žinančiojo pasakojimuose" siekiau kai kurias abstraktesnes ir sudėtingas egzistencinės psichoterapijos idėjas perteikti konkrečiau ir asmeniškiau — su viltimi, kad skaitytojams atsivers „apčiuopiamesnis" šios teorinės paradigmos vaizdas. Jos keliamas problemas stengiausi išdėstyti kuo aiškiau ir suprantamiau, taip pat ir kuo akivaizdžiau atskleisti, kaip patys santykiai tarp psichoterapeuto ir kliento esmingai lemia sėkmingą ar ne itin psichoterapijos rezultatą — jei tokį galima įžvelgti. Kaip visada, pavyzdžiu pasitarnavo Sigmundo Freudo atvejų aprašymai. Ne jo keliamais teoriniais postulatais, bet „dramaturgijos" tikslumu, aiškumu ir atvirumu, rūpesčiu ir užuojauta klientui (net jeigu psichoterapeutui tenka išgyventi skausmą ir nusivylimą, o kartais gal net šiokią tokią gėdą). Bent jau toks buvo mano tikslas, o ar pavyko jį pasiekti, — nors priartėti prie jo, — palieku spręsti skaitytojui.

Labai džiaugiuosi ir jaučiuosi pagerbtas, kad Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutas pasirūpino „Ne-žinančiojo pasakojimų" leidimu lietuvių kalba. Viliuosi, kad ši knyga taps paskata jo dėstytojams ir visiems egzistencinės psichoterapijos praktikams rašyti ir skelbti savus „pasakojimus".

Tik norėčiau dar šį tą pridurti. Galbūt vienintelis dalykas, kurį „Ne-žinančiojo pasakojimuose" man iki šiol vis dar norėtųsi pataisyti ar išdėstyti aiškiau — pati „ne-žinojimo" sąvoka. Dažnai manoma, kad ji reiškia norą ar pastangas — jei ne jų rezultatą — "ištrinti" ar atmesti visa, ką psichoterapeutas žino. Iš tikrųjų, neretai pasitaiko tekstų, kur tas brūkšnelis apskritai išnyksta, tad kalbama apie „nežinojimą", kitaip tariant — užmiršimą, atsitvėrimą, tuštumą. Tarytum tai iš tiesų būtų įmanoma.

Tad mėginsiu pasakyti aiškiau: turbūt tiksliausia šio „ne“ prieš brūkšnelį reikšmė galėtų būti „netikrumas, nežinia, abejonė" — tarkim, „netikras žinojimas" ar „žinojimas neįsitikinus". Tai siejasi, viliuosi, ne su tuštuma ir „ištrintomis" žiniomis, bet visų pirma su atvirumu ir pasirengimu priimti. Šitaip siekiu pabrėžti egzistencinio psichoterapeuto ryžtą žengti — kiek įmanoma toliau — į kliento gyvenimo pasaulį, tokį, koks jis yra: „gyvas", realus ir kūniškai gyvenamas. Priešingai psichoterapeutams dažniau būdingai nuostatai, skatinančiai iš šalies vertinti, kritikuoti ar teigti, kaip tą gyvenimą galima ar dera gyventi, koks jis buvo ar turėtų būti, ar kada nors bus. Jau žengdamas pirmąjį žingsnį ne-žinojimo link, psichoterapeutas abejoja viskuo, kas žinoma ar įprasta, kad galėtų suvokti ir priimti kliento nuostatas gyvenimo ir būties atžvilgiu be vertinimo ar noro jas keisti, taisyti, tobulinti, kiek tik pačiam psichoterapeutui įmanoma. Ne-žinojimas, mano galva, yra esminė sąlyga, be kurios neįmanomas autentiškas žmonių susitikimas ar dialogas. Per daugelį metų įsitikinau, kad siekis ne-žinoti — tai vertingiausia dovana, kurią psichoterapeutas gali pasiūlyti klientui.

Ernesto Spinelli
Londonas, 2020 m. sausis

Vertė Leonas Judelevičius

2020-05-14

laukiu nesulaukiu

Parašykite atsiliepimą apie prekę!

Būtina įvertinti prekę

Dažniausiai perkama kartu