0

Nepakeliama tremtis. Stefanas Zweigas pasaulio pakraštyje

  • Nuolaida knygai -94%
Internetu: 0,99 €
Knygyne: 15,79 €*
Sutaupote: 14.80 € (94%)
  • Pristatysime: per 12-48 val.*
Turime sandėlyje
Informacija

Nepakeliama tremtis. Stefanas Zweigas pasaulio pakraštyje

  • Leidėjas: Tyto alba
  • Išleidimo metai: 2016
  • Formatas: 15x22, kieti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 424
  • ISBN ar kodas: 9786094661839

0.99 In stock
Į krepšelį
Aprašymas
…istorija kartojasi, ir tai, kas pirmą kartą įvyksta kaip tragedija, antrą kartą įvyksta kaip farsas. Zweigo gyvenime farsas visada būdavo pirmiau, o antrą kartą įvykdavo tragedija.

Jis ne kartą rašė, kad Europa nusižudė. Negalėjo užslopinti jausmo, kad jam niekur nebėra vietos, nebėra kur iškeliauti. Viskas, ką jis dabar darė, dvelkė užuominomis, kad viskam atėjo galas. Tai buvo nebūties pagunda. Viskas arba nieko; bet nebebuvo dėl ko pasirinkti viena arba kita.



George Prochnik (Džordžas Prochnikas) – eseistas, poetas, anglų ir amerikiečių literatūros dėstytojas, žurnalo "Cabinet" redaktorius. “Nepakeliama tremtis: Stefanas Zweigas pasaulio pakrašty” – trečioji jo knyga.


Dar 1930-taisiais Stefanas Zweigas buvo vienas populiariausių pasaulio rašytojų, pelnęs visuotinį pripažinimą, turtus ir žymiausių kultūros kūrėjų draugystę. Į valdžią atėjus Hitleriui, visa tai sutrupėjo kaip smėlio pilis. Europietis kosmopolitas atsidūrė tremtyje: Viena, Londonas, Batas; tremtis tęsėsi – Niujorkas, kuriame rašytojas su žmona Lotte taip ir nerado ieškotos ramybės ir kūrybinių jėgų atgimimo, ir 1941-ais paskutinis taškas – Brazilija, kurią jis vadino “ateities šalimi”. Petropolis, kuriame galiausiai apsigyveno pora, turėjo tapti ramybės uostu - tačiau ten, praėjus pusei metų, šešiasdešimtmetis Zweigas ir jo žmona savo noru atsisveikino su gyvenimu.


“Nepakeliama tremtis” ramiai ir objektyviai pasakoja tragišką Zweigo šlovės ir nusivylimo istoriją. George’as Prochnikas, taip pat išeivių iš Vienos palikuonis, prieš skaitytojus išskleidžia menininko, tikėjusio vieninga Europa, minčių ir jausmų žemėlapį. Tai ir staigaus Europos žlugimo, ir žmogaus, vis labiau tolstančio nuo to, kas sudarė jo pasaulį, istorija, kupina nuojautos, kad pasaulis negrįžtamai keičiasi ir kad tai, kas buvo savaime suprantama, artima, kas sudarė mūsų kultūrinį identitetą, pažeista nebeatitaisomai.

Šis pasakojimas – apie dvasinę tikrovę, apie Senojo ir Naujojo pasaulio skirtumus, apie Vakarų civilizacijos idealų griuvimą ir apie menininko likimą daugybę gyvenimų pražudžiusioje mėsmalėje. Pasakojimas, kuris šiandien atrodo aktualus kaip niekada.


Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda


Turinys


TURINYS


Įžanga

Pirmas skyrius    ODISĖJAS, TAPĘS EDIPU

Antras skyrius    ELGETOS IR TILTAS

Trečias skyrius    KNYGOS ŽMONĖS

Ketvirtas skyrius    MOTINA KLAJŪNĖ

Penktas skyrius    JIE VĖL DRAUGE

Šeštas skyrius    Į KAVINĘ!

Septintas skyrius    PASAULIO RULETĖ

Aštuntas skyrius    PEDAGOGINĖS PAREIGOS

Devintas skyrius    KITAS ŠLAITAS

Dešimtas skyrius    SODAI KARO METU

Vienuoliktas skyrius    IDILIŠKA TREMTIS

Dvyliktas skyrius    PRIEGLOBSTIS

Epilogas

Padėka

Pastabos

Nuotraukų aprašai ir šaltiniai


Įžanga


ĮŽANGA

Vėlyvą 1941-ųjų lapkričio rytą Stefanas Zweigas, viena didžiausių pasaulio literatūros garsenybių, - pasiturintis humanistas, laikęs save tokių žmonių kaip Sigmundas Freudas, Albertas Einšteinas, Thomas Mannas, Hermannas Hesse ir Artūro Toscanini draugu, beveik šešiasdešimtmetis Vienos kosmopolitas, rašantis violetiniu rašalu, retai keliaujantis be frako, - pabudo siauroje juodoje geležinėje lovoje šalia žmonos Lottės, taip pat gulinčios geležinėje lovoje, išsiėmė iš stiklinės dantis, užsimovė nelygintas laisvas kelnes ir užsivilko marškinius. Apačioje žingsniuodami pro šalį j akmenis bilsnojo nešuliniai gyvuliai. Medžių lapijoje klykavo paukščiai, ant odos Zweigui tūpė ir ropinėjo vabzdžiai.

Prisidegdamas pirmąjį dienos cigarą, Zweigas išėjo pro nedidelio nušiurusio vasarnamio duris, nusileido stačiais hortenzijomis apaugusiais laiptais ir nuėjo į kitapus gatvės veikiančią kavinę Cafe Elegante. Čia, tamsiaodžių mulų varovų draugijoje, Zweigas

už skatiką pasigardžiavo puikia kava ir su draugišku savininku palavino savo portugalų kalbą. Buvo sunku - nuolat trukdė ispanų kalbos įgūdžiai. Vėl užlipęs laiptais, Zweigas atsisėdo kelias valandas padirbėti verandoje, atstojančioje gyvenamąjį kambarį, retkarčiais įsižiūrėdamas tolyn į nuostabią Pajūrio kalnų panoramą, atsiveriančią virš skaisčiai žalių palmių lapų. Dvidešimt septyneriais už jį jaunesnė Lotte, kažkada buvusi jo sekretore, dirbo šalia: taisė jo juodraštį, šiuo metu rašomą apsakymą apie karališkąjį žaidimą - šachmatus. Viduje tarnaitė plūkėsi prie malkomis kūrenamos rūkstančios krosnies.

Pavalgę gana primityvius priešpiečius, - pagrindiniai produktai buvo vištiena, ryžiai ir pupelės, - Stefanas su Lotte sužaidė partiją iš šachmatų meistrų partijų knygos. Po žaidimo jie ilgam išėjo pasivaikščioti atokiau nuo Petropolio pagrindinių gatvių, -į šį kalvose netoli Rio de Žaneiro įsikūrusį miestelį jie dabar buvo atvykę ilsėtis, - iki seno kelio, vedančio į vaizdingas džiungles su gausiai žydinčiomis laukinėmis gėlėmis ir upeliais. Paskui jie grįžo į vasarnamį ir toliau dirbo. Ėmėsi laiškų. Užsirašinėjo mintis iš dulkėtos Montaigne'io knygos, kurią Zweigas buvo radęs rūsyje. („Tada, kaip ir šiandien, pasaulis buvo skaldomas, virto mūšio lauku, karas pasiekė žvėriškumo viršūnę, - rašė jis. - Tokiais laikais visi gyvenimo klausimai žmogui susilieja į vieną: kaip man neprarasti laisvės?") Paskui - miegas. Taip jie ir gyveno - diena po dienos, savaitė po savaitės.

Tačiau Zweigo padėtis buvo tokia neįtikėtina, kad šiandien nebeištvėrė. Laiške Lottės šeimai jis su nuostaba pratrūko: „Nebūčiau patikėjęs, kad būdamas šešiasdešimties sėdėsiu Brazilijos kaimelyje patarnaujamas basakojės juodaodės merginos, už tūkstančių mylių nuo viso to, kas anksčiau buvo mano gyvenimas, knygos, koncertai, draugai ir pokalbiai." Visą turtą, kurį buvo palikęs Austrijoje, savo dalį šeimos audinių versle Čekoslovakijoje bei kitą mantą, kurią jam buvo pavykę atsigabenti į Angliją, kur 1934-aisiais apsistojo emigravęs, jis manė praradęs. Per visą aistringo kolekcionieriaus gyvenimą surinktas įspūdingas rankraščių ir partitūrų rinkinys buvo išblaškytas po visą pasaulį. Svainei Londone jis kartojo: „Būtinai noriu, kad naudotumėtės visais drabužiais, baltiniais, patalyne, paltais ir viskuo, ką ten palikome. [...] Jūs man tik padarysite paslaugą, ir pamatysite, kad apie tai galvodamas jausiuosi daug geriau. Man nebus taip gaila to, ko niekada nebeišvysiu."

Tačiau keistas dalykas: nors jie buvo toli nuo visko, iš ko lig tol buvo sudėtas jo gyvenimas, Stefanas tvirtino: „Čia jaučiamės nepaprastai laimingi." Kraštovaizdis buvo išskirtinio grožio, žmonės - mieli, pragyvenimas - pigus, netrūko skonių ir kvapsnių. Juodu su Lotte kaupė jėgas, reikalingas niūriam laikmečiui pasitikti - „o, norėtume tapti daug stipresni", rašė jis. Jų laimę kartino tik mintys apie neapsakomas kančias, užgriuvusias jų buvusius namus. Naujienos apie kasdienį gyvenimą nacių užgrobtose teritorijose slėgė net labiau nei pranešimai apie karinę padėtį. Stefanui buvo baisu, kad milijonai badauja, o Brazilija ir toliau mėgaujasi taika ir gerove. Nuojauta, kad šalies nepalies Europą ištikęs savinaikos protrūkis, Brazilijos galingiesiems įkvėpė naujo nacionalizmo, ir jie ėmė svajoti, jog karo padariniai gerokai priklausys nuo jų. Tačiau Brazilijos žmonės liko geranoriški. „Norėčiau nusiųsti tau šiek tiek šokolado, kavos ar cukraus, jie čia kainuoja juokingai mažai, - rašė jis. - Bet kol kas neradome, kaip tai padaryti."

Tai neįtikėtinas, bet kartu sunkiai pamirštamas paveikslas: Stefanas Zweigas, ištremtas į žaliuojantį Petropolio prieglobstį, kur, kaip jis rašė, Europa ir visos jos bėdos vietiniams rūpi ne daugiau nei tokiems kaip jis europiečiams anksčiau rūpėjo Kinijos vargai. Kaip atsitiko, kad vienas žymiausių pasaulio rašytojų, žmogus, net labiau nei savo literatūriniais pasiekimais didžiavę-sis tuo, kad padeda megzti ryšius intelektualiniams ir meniniams Europos šviesuliams, galiausiai, pasak jo, lyg vienuolis apsigyveno Gonsalveso Diaso gatvėje nr. 34? Tačiau šis nuošalumas, kurį Zweigas savo leidėjui nusakė kaip „visišką izoliaciją" Brazilijos prieglobstyje, kartu suteikė laisvės, rašė jis, užbaigti atsiminimų knygą Vakarykštis pasaulis ir „visiškai perrašyti" visą anksčiau sukurtą tekstą. Kaimo vietovės aplink Petropolį „atrodo lyg išverstos iš austrų kalbos į atogrąžų kalbą", - sakė jis vienam draugui išeiviui. Vienai toliau grimztant į sutemas, Zweigas vaizduotėje regėjo ją kaip vis ryškesne šviesa žėrinčią meno utopiją. Šia prasme jis buvo panašus į savo seną draugą Josephą Rothą, apie kurį kartą buvo pasakyta, kad „jo austriškas patriotizmas sparčiai stiprėjo Austrijai menkstant ir pasiekė viršūnę tada, kai jo tėvynė liovėsi egzistavusi".

Apačioje pro šalį asilams nešant bananų naštą, o greta virtuvėje negarsiai dainuojant jo tarnaitei, Zweigas grįžo prie gyviausių praeities vaizdų. Nė viena akimirka jam nebuvo tokia brangi kaip ta, kuri liudijo tėviškę apėmusią estetinę aistrą, - ta diena, kai Vienos aukštuomenė 1888-aisiais paskutinį sykį susirinko senajame Imperatoriškajame teatre (Burgtheater), - paskui šis didingas pastatas buvo nugriautas. Vos po paskutinio spektaklio nusileidus uždangai, rašė Zweigas, visi žiūrovai apimti sielvarto puolė į sceną atsiplėšti „kaip relikviją bent šipulėlį tų lentų, ant kurių vaidino jų mylimi menininkai" . Vėliau ištisus dešimtmečius prabangiuose buržuazijos namuose apie Žiedo bulvarą šias iš Imperatoriškojo teatro parsineštas nuolaužas buvo galima pamatyti „saugomas brangiose dėžutėse, taip kaip bažnyčiose saugomi Šventojo Kryžiaus gabalėliai"". Zweigas apibendrino, kad tai buvo ne kas kita kaip „fanatiškas meno pomėgis", apėmęs visus Vienos sluoksnius. Be to, šis karštas pomėgis aktorius skatino siekti naujų kūrybos aukštumų, nes juos įkvėpdavo ne tik vertinimas, bet ir pervertinimas. „Menas visada pasiekia viršūnę tada, kai jis yra visos tautos gyvenimo reikalas"', - pareiškė jis. O Zweigui pakėlus akis nuo popieriaus, priešais atsiverdavo kraštovaizdis su tamsžalėmis ir auksinėmis palmėmis, žalumoje skendinčiomis stačiašlaitėmis kalvomis ir bekrašte giedra padange. Kur jie, visi mano gyvenimo žmonės? - stebėjosi jis. Joks žmogus neturėjo tiek gyvenimo patirties kiek Zweigas. Jis manė girdėjęs viską, bet niekada jam nebuvo tekę girdėti tokios tylos, kokia viešpatavo naujuosiuose namuose.

Yra biografijų, į kurias atkreipiame dėmesį dėl to, kad knieti atskleisti kūrybinio genijaus - arba blogio genijaus - paslaptį. Bet kai kurios asmenybės žadina susidomėjimą dėl to, kad jos yra lyg galingi didinamieji stiklai, per kuriuos išryškėja reikšmingi laikotarpiai.

Stefanas Zweigas - turtingas Austrijos pilietis, vietoje nenu-stygstantis Amžinasis žydas, neįtikėtinai produktyvus rašytojas, nenuilstantis paneuropietiško humanizmo skelbėjas, atkaklus ryšių puoselėtojas, svečiams - nepriekaištingas šeimininkas, namuose - isterikas, kilnus pacifistas, pigus populistas, išrankus hedonistas, šunų mylėtojas, kačių priešas, knygų kolekcininkas, aligatoriaus odos batais avintis puošeiva, depresijos kamuojamas kavinių entuziastas, jaučiantis simpatiją vienišoms širdims, retkarčiais - mergininkas, blizginantis akis į vyrus, įtariamas ekshibicionizmu, nepataisomas prasimanėlis, pataikūnas galingiesiems, silpnųjų gynėjas, pasigailėtinai bijantis senatvės negandų, be baimės ir stojiškai žiūrintis į mirties paslaptis - Stefanas Zweigas yra viena iš asmenybių, įkūnijančių savo aplinkos žavesį ir sugedimą.

Daugelyje Europos šalių ligi šiol pasirodo daug naujų Zweigo kūrinių leidimų. Prancūzijoje jo novelės perleidžiamos reguliariai, ir beveik be išimčių atsiduria perkamiausiųjų sąrašuose. Zweigo knygų pilna knygynų vitrinose ir lėktuvų keleivių lagaminuose. Jis mėgstamas Italijoje ir Ispanijoje, juo žavisi Vokietijoje ir Austrijoje. Tačiau anglakalbių pasaulyje, ir ypač Jungtinėse Valstijose, Stefanas Zweigas dar prieš keletą metų buvo beveik visai dingęs. Nei mokykliniame amžiuje, nei studijuodamas literatūrą nė karto nesusidūriau su jokiu Zweigo kūriniu. Paklausęs apie jį draugų, neradau beveik nė vieno, kas bent būtų girdėjęs jo vardą. Kai suvokiau, kiek daug dar penktojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje jis buvo skaitomas ir Šiaurės Amerikoje, suglumau, kad jo visai nebematyti, ir tai sužadino mano susidomėjimą. Dėl ko Stefanas Zweigas dingo taip toli iš akiračio?

Jo išeivystės istorija daug byloja apie prieškario Europos kultūrinį gyvenimą, bet ji skatina ir ne mažiau aktualias įžvalgas apie tai, kaip ta kultūra pasikeitė, kai buvo išversta į Naujojo Pasaulio kalbą. Zweigo biografija nušviečia amžinus klausimus: menininko atsakomybė stojus krizės laikams, pareigos kitiems nukentėjusiems svarba palyginti su pareiga savo mūzai, politikos vaidmuo menuose ir meno vaidmuo ugdymo srityje. Jo istorija taip pat kelia klausimų apie tai, kaip mes tampame susiję su kokia nors vieta ar bendrija, - klausimų dėl atsakomybės šeimai ir etninėms šaknims svarbos palyginti su kosmopolitizmo idealais. Dėl savo kūrybos Zweigas tapo susijęs su daugelio žmonių gyvenimu, o aukštai virš Zalcburgo iškilusią savo namų verandą pa-vertė prieglobsčiu, kur daugybė Europos humanistų ir menininkų ateidavo pasėdėti ir pasišnekučiuoti žalioje paunksnėje. Šiais būdais jis skatino esmines savo amžiaus mąstysenos kryptis ir padėdavo joms susikalbėti. Jo atsiminimų epigrafas skamba taip: „Ir pasitikim laiką, kai jis mus užklups." Ši Shakespeare eilutė įvairiose Zweigo istorijos vietose gali būti interpretuojama skirtingai, nes jis tai žengdavo koja į koją su dabartimi, tai ne.

Pats Zweigas net savo nuosmukį iš šlovės į tamsumą laikė bendresnės tendencijos požymiu. „Niekada [...] viena žmonių karta neišgyveno tokio moralinio nuopuolio iš tokių dvasios aukštybių, kaip mūsoji", - tvirtina jis Vakarykščio pasaulio pradžioje. Tačiau tai, kad jo dalia ištiko ir kitus, nesušvelnino dėl nuopuolio patirto smūgio. Jis niekada nesiliovė stebėtis, kad vos per keletą metų iš Europos meno garsenybių Olimpo buvo išvarytas gyventi vargano, klajokliško gyvenimo. „Atplėštas nuo visų šaknų ir net nuo žemės, kuri tas šaknis maitino, - štai toks aš esu laiko platybėse", - teigia jis apostrofoje, dvelkiančioje, atrodytų, kuklumo manija.

Parašykite atsiliepimą apie prekę!

Būtina įvertinti prekę

Dažniausiai perkama kartu