Nerimas

 

Siekdami suvokti Lietuvos dabartį jos saugumo arba nesaugumo požiūriais, turime gręžtis ir atgal. Kai kurios dabarties grėsmių šaknys jau toli istorijoje. Mūsų gyvenamasis, patirties horizontuose išsiskleidžiantis laikas prasideda nuo Sąjūdžio, nuo pirmųjų nepriklausomumo idėjų ir nepriklausomybės paskelbimo.

Sąjūdis ateina iš toli - ištarta Justino Marcinkevičiaus, vieno iš svarbiųjų Lietuvos sujudimo vardų. Galingas pradžios judesys, perėjęs į judėjimą prieš imperiją, už laisvę, nepriklausomybę. Kas ištarė naujos būsenos vardą - sąjūdis, - turėjo gerą kalbos klausą, girdėjo istoriją. Pirminė Sąjūdžio retorika - žodžiai simboliai: tėvynė, Lietuva, laisvė, demokratija. Jie greit susidarė, bet dar greičiau ėmė tuštėti. Jei ištuštėja pamatiniai žodžiai, ištuštėja ir žmogaus sąmonė. Tuščias žmogus negali būti laisvas. Ir tai yra pavojinga - ne tik atskiriems individams, bet ir visuomenei. Šiandieninė padėtis Ignalinos atominėje elektrinėje yra padėties Lietuvoje lakmuso popierėlis. Ką mes galime statyti?

Simptomiška, kad apie grėsmių suvokimą ir analizes prabilta Lietuvos mokslų akademijoje. Čia ir Sąjūdžio pradžia. 1988 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje; jau pablukusiose nuotraukose daug veidų - įdėmūs, susikaupę; tai lyg bendras veidas. Didžioji moralinė Sąjūdžio pamoka - surasti sutarimą, surasti pradžios galimybę. Laisvė yra ir atsakomybė, laisvė yra ir darbas, sunkus, atkaklus. Mums trūko šią tiesą suprantančių. Trūko, ir atrodo, kad vis labiau trūksta ir pajėgiančių suvokti laisvės - kaip ir kitų žmogaus pasaulio sąvokų - prieštaringumą. Silpnieji atsiliko pakelėse, turtas koncentravosi be teisingumo garantijų, demokratiniai procesai buksavo.

Klydome manydami, kad su Sąjūdžiu ėjo tik tie, kurie sovietinio režimo laiku buvo patyrę skriaudų, didesnių ir mažesnių. Ne, su Sąjūdžiu ėjo ir tie, kurių skriaudos dar laukė - jau nepriklausomoje Lietuvoje, kai neteks darbo, bus apeiti privatizacijos, apvogti investicinių čekių aferų, bankų griūties, kai išvažiuos svetur - lyg išvaromi. Su Sąjūdžiu ėjo ir didelė dalis prie režimo prisitaikiusių, prisigyvenusių, bet nesutapusių. Žinoma, ir sutapusių, ieškančių naujų galimybių sutapti. Dalis suklydusių, laukusių supratimo, atleidimo. Būtų buvę išmintinga telkti, vienyti norėjusius dirbti Lietuvai, blaiviai suprantant, kad visi niekad nėra visi. Visų tik turi pakakti, kad re-publica taptų svarbi, o viešojo reikalo pirmenybė neabejotina.

Bet žmonijos istorijoje nebuvo ir nebus pergalių be pralaimėjimų. Pergalių turime. Ir praeities pralaimėjimų daugėja, kai darosi sunku. Kai jau nepakeliama, ir buvusios pergalės ima svirti pralaimėjimo pusėn. Šių dienų mūsų problema - naujai besiformuojantis ar ir jau susiformavęs sąstingis, didžioji Sąjūdžio priešybė. Sąstingis prasidėjo ne tik nuo finansų, ekonomikos krizės; jo šaknys suabsoliutintame pasitikėjime laisvąja rinka, pelno visagalybe, kapitalizmo teisybe. Vienintelė laisvoji rinka, vienintelė savireguliacinė sistema tėra gamta, bet ir joje yra kataklizmų. Žmogaus pasaulyje negali būti nieko absoliučiai laisvo, laisvė yra tik susitarimai dėl laisvių. Rinka teturi tiek laisvės, kiek jos turi žmogus, nepažeidžiantis būtinųjų būties ribų, esantis su kitais, tarp kitų. Mes praradome didelę dalį Sąjūdžio, ypač pirmojo jo etapo, skatintų susitarimų, kuriais nevengta ir apribojimų. Didžiausias šiandienos uždavinys - atnaujinant ir dalines sutartis telkti visuomenę, kiek įmanoma, teisingiau skirstyti mokesčių naštą, paramas, lengvatas. Reikėtų rūpestingai permąstyti meno, kultūrinės veiklos, knygų leidybos apmokestinimą - kultūros sąskaita jokių problemų neišspręsime. Tai būtina suvokti valdančioms politinėms jėgoms. Tvarkyti valstybės reikalų einama kaip į sceną. Eiti reikėtų kaip į areną - palenkus galvą: įtemptam mąstymui, būtinų sprendimų ir neišvengiamų kompromisų priėmimui, smūgių atlaikymui, moralumo išbandymui.