0
Ortodoksija
4.39 InStock

Ortodoksija

Internetu: 4,39 €
Knygyne: 5,18 €*
Sutaupote: 0.79 € (16%)
  • Pristatysime: per 12-48 val.*
Turime sandėlyje
Informacija

Ortodoksija

  • Leidėjas: Aidai
  • Išleidimo metai: 1998
  • Formatas: 12x18, minkšti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 186
  • ISBN ar kodas: 9986-590-56-6

4.39 In stock
Į krepšelį
Aprašymas

Esė rinkinys "Ortodoksija" skirtas apmąstyti realiam faktui, kad pagrindinė krikščioniškoji teologija yra geriausias energijos ir protingos etikos šaltinis.

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

TURINYS

R. Drazdauskienė. Trubadūras ir jo svajonių šalis / 7

I. ĮVADAS, GINANTIS VISA KITA / 11
II. BEPROTIS / 16
III. MINTIES SAVIŽUDYBĖ / 34
IV. ELFŲ ŠALIES ETIKA / 52
V. PASAULIO VĖLIAVA / 75
VI. KRIKŠČIONYBĖS PARADOKSAI / 93
VII. AMŽINOJI REVOLIUCIJA / 117
VIII. ORTODOKSIJOS ROMANTIKA / 143
IX. AUTORITETAS IR NUOTYKIŲ IEŠKOTOJAS / 162

R. Drazdauskienė. Trubadūras ir jo svajonių šalis

„Aš trokštu išaiškinti savo tikėjimą, nes jis ypač gerai atitinka dvilypį dvasinį poreikį pažįstamus dalykus jungti su nepažįstamais, kurį krikščionybė teisingai pavadino romantika." Didžiausia entuziasto ir romantiko Chestertono pagyra krikščionybei - pripažinimas, kad ji išsaugo ir puoselėja nuotykių ir romantikos dvasią. Jūsų rankose - nuotykių romanas, primenantis stebuklinę pasaką. Jame knibždėte knibžda keisčiausių sutvėrimų - ir žmogus-viščiukas, ir keletas mėlynų tigrų, ir padangėsna kylantys skarmaliai, ir besijuokianti, šokanti gamta, jaunesnioji šv. Pranciškaus sesutė. Pagrindinis šio romano herojus nerangus, naivus ir atkaklus, toks išplėstakis trubadūras (pasiskolinus paties autoriaus mėgstamiausią viduramžių riterystės laikų metaforą), ieškantis išsvajotos šalies; visi jam tvirtina, kad klajoti nerimta, paika ar net pavojinga, tačiau jaunikaičio dvasia alksta nuotykių, ir jį pradžiugins net baisiausias slibinas, mat, kur slibinai, ten karalaitės. Jo nepatenkina beveik geri ar beveik teisingi dalykai, nes būdamas tyros sielos ir aštraus proto suvokia, kad idealo ieško ne veltui. Kaip dera pasakai, herojaus norai, o kartu keistu būdu ir mūsų slapti troškimai, galiausiai išsipildo. Tai kvapą gniaužianti dvasios kelionės istorija, ir kai užverčiame paskutinį jos puslapį, akies kampeliu dirstelime į paskutinės paslapties kraštelį - „kartais vaizduojuosi, kad tai jo džiaugsmas", - mūsų pačių sielose atgyja tolimų kelionių nerimas ir anos stebuklingos šalies ilgesys.

Ši knyga iš esmės nereikalauja papildomo įvado, o tai, ką reikia, autorius pasakė savajame „Įvade, ginančiame visa kita". Tiesa, autorius tvirtino, kad jo istorija iš esmės nuobodi, o pateisinti ją gali tik tai, kad ji esanti „atsakas į iššūkį". Ko gero, mūsų laikais iššūkis skamba dar garsiau, tad ši asmeniška istorija apie vieno žmogaus tikėjimo augimą ir tvirtėjimą įgyja visuotinę prasmę. Pasakojimas apie tai, kaip žmogus atrado ramybę tik tada, kai sužinojo, kad jam nelemta būti ramiam, gali skambėti paradoksaliai. Chestertonas, žinia, ne kartą kaltintas perdėta meile paradoksams. Tačiau visi iki vieno jo paradoksai išlaiko logikos (ir dar svarbiau - intuicijos) išmėginimus. Negana to, jo pasakojimas stulbina tikrumu ir žavi liepsningu įsitikinimu. Chestertonas aistringai šlovina krikščionybę ne tik už tai, kad ji teisinga, bet ir už tai, kad ji viena gali suteikti Vakarų pasaulio žmogui tikrus veiklos orientyrus bei gilų psichologinį priklausomybės jutimą. Žmogus negali gerai jaustis, jei jis nuvertinamas ar nepelnytai aukštinamas. Jis nejaukiai jaučiasi filosofijos ir religijos sistemose, kurios mėgina daryti jį aukščiausiu valdovu ar niekinga bevale dulkele. Žmogus, kaip tvirtina Chestertonas, yra keistas ir pabaisiškas padaras, iš tiesų neturintis vietos gamtoje. Trubadūras, ieškotojas, pasakų kvailelis, sukurtas pagal Dievo atvaizdą.

Sena, banali svajonė gyventi „gyvenimą kaip pasaką" Chestertono raštuose įgauna naujo spindesio: juk pasaka - tai ne tik laiminga pabaiga; tiesą sakant, kaip tik laiminga pabaiga išeina už pasakos ribų - „jie ilgai ir laimingai gyveno" tik „po to". Pasaka pilna išmėginimų, kartais siaubo, o kartais netikėto džiaugsmo, tačiau svarbiausia joje - veiksmas. Nesvarbu, ar tai mostelėjimas burtų lazdele, ar būtinybė atskirti sumaišytą vežimą pelų ir vežimą aguonų. Pasakos herojus nebijo veikti, nes tiksliai žino, ką daryti yra gerai, o ko jokiu būdu negalima. Šia prasme mūsų gyvenamas pasaulis seniai nebe pasaka: jame labai panorėjus iš tiesų galima viskas, nes abstraktūs teisingumo ar gėrio kriterijai prisimenami vis rečiau. Gal todėl ir nuoširdaus veiksmo neretai ieškome su žiburiu. „Ortodoksijos" erdvė atrodytų visai paprasta. Joje žmonės sako tą, ką galvoja; laikosi duoto žodžio; stengiasi būti geri, tačiau suvokia, kad kiekviename žingsnyje tyko pavojai, todėl atleidžia suklydusiems; pašėlusiai linksminasi ir kenčia baisias kančias; nuolatos siekia aiškaus ir konkretaus idealo, dėl kurio pasirengę viską atiduoti. Tokiame kasdieniškame gyvenime Chestertonas įžvelgia aibes žaižaruojančių nuotykių, kaip tik šį gyvenimą įkvepia ir kreipia romantikos dvasia, kurios palankaus dvelkimo puoselėjama iškilo visa Vakarų civilizacija.

Žinoma, Chestertonas grynas vakarietis, ir jo lūpose tai neturi nieko bendra su dabartine „Vakarų Europos" arba „Vakarų pasaulio" sąvoka, kuria mėgstama žymėti vartotojišką persisotinimą ar nuolatines abejones. „Ortodoksijos" autoriaus Vakarai - tai narsių riterių, aukštų karalių, klajojančių dainių ir skaisčių mergelių šalis, kurioje kova yra gyvenimo būdas, o garbė - aršiai ginama ryškiaspalvė vėliava, teikianti pasididžiavimo ir stiprybės. Tikėjimas šiame pasaulyje ne drungnas ir ne miglotas, jis degina kaip liepsna ir malšina troškulį kaip vanduo; krikščionis - tai aktyvus ir bebaimis reformatorius, baisus ir nepatogus savo teisumu, nuostabus ir kupinas paguodos atlaidumu bei išmintimi.

Rašant apie Chestertono knygas, knietėte knieti sekti jo vingraus stiliaus pynėmis; tada ir pasidaro aišku, kad to, kas „Ortodoksijos" autoriui paprasta kaip alsavimas, iš tikrųjų pamėgdžioti neįmanoma. Dar vienas paradoksas - tik nepaprastai aiškią, pasakytumei šaižią mintį pavyksta deramai išreikšti barokiškais žodžių raitiniais. Chestertono vingrybės - ne iš proto miglotumo ir ne iš tuščios afektacijos siekimo. Tai tarsi per kraštus besiliejanti taurė, kurios kraštus vynas išrašo įmantriais zigzagais. Kaip sudėtingos krikščionybės apeigos, kurių tikslas - išsaugoti grynus pačius pagrindinius dalykus, taip ir prašmatni „Ortodoksijos" forma gaubia pamatines tiesas.

Tai linksma, džiaugsminga ir ironiška knyga. Kartu ji rimta, sudėtinga, vietomis grėsminga. Tai visai suprantama - juo aiškiau suvoki nuolatos tave lydinčių pavojų grėsmę, juo garsiau džiūgauji kas kartą jų išvengęs. Autorius neduoda jokių receptų, kaip išsisukti nuo amžinų pavojų; jis pats prisipažįsta kiekvieną akimirką suvokiąs nuopuolio galimybę. Kaip tik dėl to gera atrasti savo abejones kito parašytos knygos puslapiuose, gera pamatyti šlovinant tiesą, kurios švytėjimą, kartais aiškesnį, kartais blankesnį, įžvelgi ir pats. „...užmerkęs akis regiu, kaip dangiškasis vežimas griausmingai skrieja per šimtmečius, po jo ratais šliaužioja parkritusios erezijos, o nežabota tiesa svyruoja, bet negriūva."

Rasa Drazdauskienė

Parašykite atsiliepimą apie prekę!

Būtina įvertinti prekę

Dažniausiai perkama kartu