0

Pakrantės sąnašos

  • Nuolaida knygai -31%
Internetu: 7,39 €
Knygyne: 10,69 €*
Sutaupote: 3.30 € (31%)
  • Pristatysime: per 2-26 val.*
Turime sandėlyje
Informacija

Pakrantės sąnašos

  • Serija: Šiuolaikinis Europos romanas
  • Leidėjas: Mintis
  • Išleidimo metai: 2013
  • Formatas: 13x21, minkšti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 400
  • ISBN ar kodas: 9785417010576

7.39 In stock
Į krepšelį
Aprašymas

„Pakrantės sąnašos“ – pasakojimas apie aistrą ir neištikimybę, apie meilės paieškas ir jos pasekmes, apie neišsenkantį motinos tikėjimą, kad jos vaikas bus rastas – net ir tada, kai, rodos, nelieka jokių vilčių.

Akimirksniu šurmulingoje Brazilijos turgavietėje be pėdsakų dingsta berniukas... Laisvas motinos gyvenimo būdas, keliaujant po Pietų Amerika su mylimuoju ir sūnumi, baigiasi netikėtai ir žiauriai. Po dvejų metų palūžusi nuo bergždžių pastangų surasti sūnų Nacijų ir palikta mylimojo, vieniša Lara sugrįžta į savo vaikystės namus pietvakarių Airijoje.

Karen Gilis (Karen Gillece) gimė 1974 metais Airijoje. Dublino universitete studijavo teisę, dirbo telekomunikacijų srityje, kol galiausiai visą laiką skyrė rašymui. Pirmąjį Karen romaną „Septynios naktys Saragosoje“ lydėjo didžiulė sėkmė. „Pakrantės sąnašos“ yra antras rašytojos romanas, 2009 m. įvertintas Europos Sąjungos literatūros premija.

Iš anglų kalbos vertė Kristina Gudelytė

IŠTRAUKA

1

Kartkartėmis man pasirodydavo, kad jį matau. Jo sandalų išbrūžintose gatvėse prieš akis netikėtai iškildavo jo veidas, į šalis siūbuojantis liesas kūnelis ir už tamprių marškinių dirželių užkišti vietoje nenustygstantys mažyčiai nykščiai. Man dingodavosi, kad įsitvėręs į užpakalinę automobilio sėdynę ir mažytėmis rankomis įsikibęs į jos apmušalus jis ropščiasi į vidų. Visi tie automobiliai atrodė itin šiuolaikiški ir patogūs, skirti šeimoms ar net mamoms vežioti į mokyklą vaikus. Atrodydavo keista, nes paprastai buvome pratę bastytis nudrengtais, aplamdytais kledarais su šonuose ryškio mis spalvomis išpiešta tviskančia vaivorykšte, žydinčiomis gėlėmis, saule ar mėnuliu. Mirtini psichodeliniai spąstai. Kartais regėdavau jį skubant gatve: su kiekvienu žingsneliu kilnojosi plaukai, ant pečių kratėsi mokinuko kuprinė, nors jis niekuomet nelankė mokyklos ir neturėjo nė vienos knygos. Tiesa, kai vaizduotė pradeda panašiai veikti, visos taisyklės nustoja galios, ir aš pamažu apsipratau su panašiais kliedesiais. Kartais matydavau, kaip jo siekia kita ranka, padeda jam pakilti, tempia pirmyn ir vėl iš naujo jį iš manęs atima.

Panašūs regėjimai mane persekiojo jau seniai, ir negalėjau tiksliai prisiminti, kada prasidėjo. Gal net buvo nuo pat pradžių. Žinau viena, kad tai buvo anaiptol ne didelių marihuanos dozių sukelti regėjimai. Tikėjausi, kad sugrįžus į Airiją man pavyks jų atsikratyti, kaip gerai papurčius skėtį atsikratoma mažyčių lietaus lašelių. Tiesa, tą dieną, kai traukiniu tolau nuo Dublino, kai įsukus klastingam miegui į šoną sviro apsunkusi galva, o nuo gilaus kvėpavimo rūku apsitraukė langas, prie kurio buvau prispaudusi veidą, per sapną girdėjau pakrantėje švelniai dūžtančias bangas ir išvydau jį - stovėjo sutaršytais plaukais, dilbiuose išryškėjusiomis duobutėmis, išdidžia ir kiek nuožmia laikysena, priekin išsišovusiu pilvuku ir smakru. Akys nukreiptos į jūrą, bangomis monotoniškai skalaujančią krantą. Panašūs regėjimai jau senokai pradėjo mane lankyti, todėl, galima sakyti, buvau pasiruošusi ir šiam. Puikiai žinojau savo vaidmenį - stebėti jį iš tolo ir įsivaizduoti: tyliai akimis sekti lėtus ir aiškius jo judesius, kai basomis kojytėmis brauko minkštą smėlį. Jaučiau, kaip aštrios kriauklelių nuolaužos skaudžiai duria jam į minkštus padukus. Tiesa, tuose regėjimuose paprastai vaiko nei kalbindavau, nei liesdavau. Prie šonų stipriai prispaudęs rankytes, jis artinosi

prie kranto, plaunamo galingų jūros bangų. Pamenu, kaip kadaise sverdėdamas jis prie krūtinės prispaudė sukryžiuotas rankas. Taip sulenktomis rankomis iš lėto stumdamasis pirmyn žingsniavo mažumėlę pakrypęs į šoną, sakytum, tuoj tuoj grius. Kaip ir anuomet, man suspaudė krūtinę - rudeniop ilgesys žnaibė dar skaudžiau.

Galbūt tai nutiko dėl anksčiau regėtos panašios vizijos, o gal dėl staigaus traukinio trūktelėjimo, bet pabudau, kol banga dar nespėjo tykštelėti jam į blauzdą, todėl šįsyk pavyko išvengti ir to bjauriojo širdies spaudimo. Sklaidantis sumišimo rūkams, paprastai lydintiems miego pabaigą, balsas garsiai paskelbė stotelės pavadinimą. Supratau, kad atvykome. Stoties aikštelėje jos manęs jau laukė: viena dairėsi nerimastingu ir nepaprastai rimtu žvilgsniu, jaunesnioji klaidžiojo niūriomis išdidžiomis akimis. Rankiodamasi daiktus pasijutau įsitempusi ir netvirta. Mažumėlę pykino. Kai išsigavau į stotį, priešais mane jau stovėjo Sorča.

- Lara, - tarė ji.

Sorčos akyse sustingo žvilgsnis. Jame buvo viskas - visas mano gyvenimas ir tai, ką ji apie mane manė, nutrūktgalviška mano kelionė, santykiai be atsakomybės, permainingas gyvenimas. Štai kodėl Sorča nėmaž nenustebo išgirdusi, kad sugrįžtu. Tiesa, pusseserės akyse pamačiau ir užuojautą, todėl jos glėbyje didelei savo nuostabai pajutau, kad ūmai suplūdusios ašaros, verždamosi lauk, pradėjo graužti gerklę, todėl pasiskubinau jas nuryti, nustumti į pačias pilvo gelmes. Kai Sorča mane paleido ir mažumėlę atšlijo, pastebėjau, kad blizgančios jos akys kažko dairosi. Nors buvau tvirtai apsisprendusi tvardytis, kol ji mane varstė savo liūdnu ir gedulingu žvilgsniu, pajutau senąjį susierzinimą.

- Eime, - paragino Sorča. - Gatvėje palikau automobilį.

Seno alyvmedžio pavėsyje mūsų laukė didelis senas mersedesas odiniais kreminės spalvos sėdynių apmušalais - tikras retro stiliaus brangakmenis. Sorčai jis nėmaž netiko. Įsikibusi į vairą atrodė tikra nykštukė. Tupinti ant sėdynės tiesi kaip lazda ir akis įbedusi į kelią, Sorča nepatogiai plaukė odine jūra pasroviui, orą skrosdama paeiliui žeriamais klausimais. Važiuojant užmiesčiu, ant priekinio automobilio stiklo pakelės medžiai metė taškuotus šešėlius, o didžiulę tuščią erdvę užpildė balsas, pilnas nekantraus optimizmo, atmiešto nervingais virpčiojimais, barbenančiais tarsi lietus į stogą.

- Kaip sekėsi kelionė? Ar nepavargai? - gyvai klausinėjo Sorča.

- Puikiai. Pati juk žinai, kaip būna - visi tie persėdimai. Stypčiojimas oro uostų laukiamuosiuose.

Užpakalinėje sėdynėje susmukusi Eivrilė neištarė nė žodžio, giliai nugrimzdusi į savo paauglišką nerimą. Sorčos balso ritmas kėlė sumaištį ir žaidė įtemptais po kelionės mano nervais, o kur dar penki ar panašiai vodkos šimtgramiai, išgerti ilgoje kelionėje iš Brazilijos.

- Ar lėktuve pamiegojai?

- Tiesą sakant, ne. Mažumėlę snustelėjau traukinyje.

- Ką gi, bent tiek. Šiaip ar taip, prireiks šiek tiek lai ko, kol atsigausi, - patvirtino Sorča mažumėlę perspaustu balsu.

Aukštai kalvose netvarkingai pakrikusios ganėsi avys. Akimis gaudžiau Kerio kraštovaizdžio spalvas - tolumoje miglos apsiausti stūksojo purpuriniai medžiai, net ir vasarai pakrypus rudeniop, akį vėrė sodri žaluma. Prieš akis iškilo praeities kraštovaizdžiai - dulkė tos, išdegintos lygumos, išraižytos stačių uolų ir pilnos piktų kaktusų, dygliuotais pirštais baksnojančių į paniurusį dangų. Kai galiausiai išlipau iš traukinio, pro tas atrodė skaidresnis, tarsi ką tik pabudus, daugiau nei kada per pastaruosius kelis mėnesius. Gal todėl, kad ir vėl čia grįžau, o gal ir todėl, kad jo ieškodama ištrūkau iš Pietų Amerikos. Šiaip ar taip, dabar mano akys regėjo plačiau, sakytum, daugiau sugertų vaizdų, garsų ir kvapų, sieloje palikusių neišdildomą pėdsaką - žuvėdrų klyksmas, degančios velėnos kvapas, vaivorykštės spalvų miestai. Netikėtai mane užvaldė pakili nuolaika ir aš pratrukau kalbėti žodžių pliūpsnis pripildė automobilį.

- Nepatikėsi, Sorča, kokia griežta oro uostuose apsauga. Niujorke dar tikrai ne blogiausia padėtis. Šiai Rio jie privertė mane atsitempti visą bagažą - pati matei, kiek jo, - ir viską iki mažiausio daiktelio iškraustyti. Visur kitur tik pervarė per mašiną peršviesdami rentgeno spinduliais ar panašiai, bet Rio viską tikrina rankomis. Tualeto reikmenys, apatiniai, darbai. Privalai pamiršti gėdą. Sakau jums...

Kaip įmanydama stengiausi išlaikyti tą džiugią nuo taiką, kol pradėjau girdėti savo pačios balsą ir jame aidintį nervingą spiegesį. Pastebėjau, kaip blizgančios Sorčos akys kartkartėmis nustėrsta. Toks jaudulys man buvo beveik nepažįstamas, veikiausiai atsirado dėl namų artumo ir stiprėjančio jausmo, kad man prieš akis kitoks gyvenimas. Atrodo, išsivadavau iš tamsių dienų ir naktų rato. Nuo galimybių man svaigo galva. Tiesa, žinojau, kad privalau tramdyti jaudulį ir valdyti savo nuolat kintančias nuotaikas.

- Luktelėk, Lara, netrukus išvysi miestą. Pažadu, kad nebegalėsi jo pažinti.

Kol stipriai įsikibusi į vairą Sorča stūmėsi į priekį, o saulės šviesoje blizgėjo vestuvinis žiedas, pamačiau, kaip paseno jos rankos - pasidarė šiurkščios, oda prie kaulų įsitempusi. Ji taip pat vogčiomis žvilgčiojo į mane, bandydama gerai apžiūrėti pusseserę, kurios nebuvo mačiu si daugiau nei penkiolika metų. Regis, jos veide pleveno nedidelis nusivylimas. Nebuvo sunku susiprasti, kad ji tikėjosi, jog būsiu labiau prislėgta. Iš Sorčos bruožų, kol ji laukė manęs traukinių stotyje, buvo galima spręsti, kad buvo pasiruošusi sutikti vis dar gilaus liūdesio kankinamą moterį, pametusią galvą, palūžusią ir sunkiai tvardančią ašaras.

Parašykite atsiliepimą apie prekę!

Būtina įvertinti prekę

Dažniausiai perkama kartu