NEMOKAMAS PRISTATYMAS į Smartpost paštomatus nuo 15€

Nemokamas pristatymas į paštomatus visoje Lietuvoje nuo 15 € *

Susitikimas

Šiuo metu neparduodama

Įrašykite savo el. paštą ir informuosime, kai prekę turėsime


Apsilankykite!
Populiariausios knygos
Naujos knygos
Knygų išpardavimas

Šiuo metu neparduodama

2024-03-31 7.19 SoldOut

Knygos "Susitikimas" aprašymas

Dženaras Matinas rašo taip įtaigiai, kad pasiekia netgi Indiją. Būtent ten, ant Indijos vandenyno kranto, vieną vakarą jis pradeda pasakoti apie savo susitikimą su Jėzumi vietiniam savo draugui indui, žmogui, gyvenančiam pasaulyje, kuriame painiai susiraizgę gyvenimas ir mirtis, priklausantys nuo tolimų dievybių, kurioms reikia melstis, kad jos tave įsimintų iš milijonų kitų.


Taip per vieną naktį laisvai ir nenukrypstant nuo tiesos papasakojama visa Evangelija. Šio pasakojimo veikėjas, Jėzus, visai kitoks nei indų dievai, Jis – tarp gyvųjų besiritanti banga, nešanti sumaištį papiktinimą keliančia sutaikinančia meile.

Dženaras Matinas (Gennaro Matino), gimęs 1956 m. Neapolyje, yra šio miesto klebonas ir pastoracinės teologijos dėstytojas, dėsto krikščionybės istoriją Sesers Uršulės Beninkazos universitete (Universita Suor Orsola Benincasa). Yra vienas iš laikraščio „Il Mattino“ straipsnių autorių, rašęs ir daugeliui sielovados žurnalų, išleidęs nemažai knygų.


Vertė Rasa Vabuolaitė


Ištrauka


Susėdę paplūdimyje


Vakaras buvo gaivus. Tvankuma šiek tiek atsitraukė ir leido atsikvėpti.

Be paliovos pypsėjo automobiliai. Gatvės pilnos naujų ir prabangių automobilių, apsuptų spiečių geltonų ir juodų motorolerių, dviračių bei vežimaičių.

Jaunojo gydytojo motoroleris tarsi slalomo rungtyje nardė tame chaose, ieškodamas vietos pravažiuoti. O aš, stipriai į jį įsikibęs, bijojau, kad nenukrisčiau.

– Gal trumpam sustokime, Mandžitai? Mane pykina.

– Bijai, ar ne! Kaipgi? Nepasitiki savo Dievu?

– Juo tai pasitikiu. Bet tavo vairavimu visiškai nepasitikiu.

Jis nusišypsojo ir privažiavęs šaligatvį sustojo.

Visur pilna vaikštinėjančių žmonių. Linksmai klega vaikai, o šen bei ten kai kas bando leisti aitvarą.

– Ką pasakysi? Ar turi noro kiek pasivaikščioti pakrante?

– Gera mintis.

Vakarais visi pajūrio miestai atrodo vienodi. Jeigu ilgiesi namų, gali atsistoti nugara į krantą, žvelgti į bangas ir tada, nors ir esi Mumbajuje, gali patikėti besąs savo namuose, nes vandenų skalaujami krantai yra tarsi visų nuotykių pradžia. Taip, kaip ir gyvenimas.

– Koks gaivus vėjelis šį vakarą. Pagaliau šiek tiek atvangos.

– Tiesa, o svarbiausia – pagaliau šiek tiek ramybės.

Vakaro žaros nudažė viską raudonai. Net ir tamsus mano jaunojo bičiulio veidas įgijo auksinį atspalvį. Girdėjau vandenyno ošimą. Žingsniavau beveik prie pat atsiritančių bangų. Jautėsi stiprus smilkalų kvapas. Kai kurie žmonės būriavosi prie ką tik uždegtų laužų pasišnekučiuoti. Tarp visų garsų mane labiausiai užbūrė vienas balsas.

Tarsi giesmė, be galo švelnus skundas, o gal malda.

Atsiduodi savajam Dievui, kad tiesiog su Juo pasikalbėtum. Laisvai liejasi žodžiai. Tikrai gali užmiršti laiką.

Renki žodžius, kurie nutils tik tada, kai pasieksi tikslą. Žodžiui tai ir būdinga, kad juo naudotumeisi norėdamas sutikti kitus. O kartu ir amžinybę.

– Tai vakaro malda, – tarė man Mandžitas, kai susėdome ant drėgno smėlio.


Mano Viešpatie, aukoju Tau savo dieną.

Sugebėjau Tau surinkti nedaug ką,

tačiau tai, ką turiu, visa dovanoju Tau.

Tą dieną, kai Tu nusprendei,

mano gyvenimas pražydo tarsi žiedas.

Štai dabar mano gyvenimas yra visa, ką turiu.

Sunkiai dirbau šiandien,

o uždirbau mažai, bet jei to pakanka mano vaikams,

dėkoju Tau, kad man tai davei.

Uždegsiu Tau smilkalų lazdelę,

kad jų aromatas Tau parodytų, kur esu,

kad atvestų pas tavąjį tarną,

nes be Tavęs nežinočiau, ką daryti.

Surask mane, mano Dieve,

kad aš galėčiau surasti Tave.


– Kai žmogus taip priartėja prie Dievo, žmonių skirtumai išnyksta, o atstumai tarp jų sumažėja. Žinai, Mandžitai, ši tokia poetiška jūsų malda mane stebina. Nežinau, ar jūsų gyvenimo būdas yra susitaikymas, ar fatališkumas, tačiau didis dvasingumas yra persmelkęs kiekvieną kasdienį jūsų veiksmą. Visa yra pripildyta amžinybės.

– O mane be galo domina tavo gyvenimas.

– Mano gyvenimas?

– Pažįstu tave jau seniai, bet iki šiol nesuprantu, kas tave pastūmėjo pasirinkti tokį gyvenimą. Tu nevedei, neturi žmonos, vaikų. Kas tau neleidžia gyventi taip, kaip ir kiti? Normaliai...

– Ir pas mus į kunigą žiūri kaip į kitokį!

– Atleisk, nenorėjau to pasakyti. Aš gyvensiu savo vaikuose, tačiau tu sau pačiam užkerti kelią save pratęsti! Kodėl nori nutraukti savo gyvenimą?

– Tam, kad nebenutraukčiau jo niekados!

– Prašau neatsakinėti man mįslėmis.

– Bet argi nesate taip įpratę?

– Ko ieškai? Ką radai?

– Tu turi savo religiją, o aš – savąją. Sunku bus tau paaiškinti, kad vieną dieną sutikau Tą, kuris man tarė: Sek paskui mane! Tai ne taip jau lengva paaiškinti.

– Kas tau kliudo? Gal aš?

– Aš sutikau Jėzų Kristų, ir nuo tos dienos mano gyvenimas pasikeitė! Tau atrodo, kad tai lengva paaiškinti?

– Sutikai Jėzų Kristų? Jeigu aš kam nors pasakyčiau, jog sutikau Ganešą, tai būk tikras, kad mane uždarytų į beprotnamį.

– Matai! Ir vis dėlto aš Jį sutikau, ir Jis pakeitė mano gyvenimą. Tai tiesa, Mandžitai, bet aš visiškai neketinu tavęs įtikinėti.

– Mane stebina tai, kad kažkokia idėja gali tave taip patraukti, kad gali pradėti netgi nusišnekėti.

– Ne kažkokia idėja, o asmuo.

– Tikras, gyvas asmuo?

– Taip, tikras, gyvas asmuo! Bet tai jau kita istorija. Tam prireiktų daug laiko. Tau nusibostų.

– Naktis ilga, o viešbutyje tvanku. Papasakok man apie Jį.


Nuo ko pradėti?


Būnant Mumbajuje naktys, praleidžiamos lauke, visai nevargina. To netgi norisi. Jautiesi esąs privilegijuotas, kad tuose sutiktuose žmonėse, kurie tau laisvai pasakoja savo istorijas, paveikia tave savo tiesos galia ir patys klausosi tavęs sulaikę kvapą, gali išvysti tiek visokiausių žmogiškumo apraiškų.

Mano jaunasis draugas žvelgė į mane nutaisęs kantrią miną, tarsi lauktų, kad aš pagaliau ryžčiausi papasakoti jam kažin kokią paslaptį.

– Žinai, Mandžitai, nėra paprasta pasakoti apie savo gyvenimą. Net nežinau, nuo ko pradėti. Aš buvau dar vaikas, kai nusprendžiau stoti į seminariją, ir tikrai dar gerai nesupratau, ką darau. Man visa tai atrodė kaip žaidimas.

Gimiau didelėje šeimoje. Mūsų šeima patyrė ir labai sunkių nepritekliaus laikotarpių. Mokykloje buvo kalbama apie lygybę, tačiau neįmanoma buvo nuslėpti prielankumo mokiniams iš labiau pasiturinčių šeimų. Mano tėvai buvo kantrūs ir sąžiningi, jie sunkiai dirbo visą gyvenimą, kad tik man ir mano broliams galėtų sutekti orų ir garbingą gyvenimą. Jie mus mokė niekam nejausti pavydo, tačiau tas mokykloje juntamas skirtumas slėgė. Apie jį kiekviename žingsnyje tiesiai į akis primindavo: pakako tik žvilgtelėti į savo sulopytus batus, kad prisimintum, jog geriau nekurti jokių iliuzijų, nes juk geriausios vietos tikrai skirtos ne tau. Ir tik bažnyčioje, tarsi tai būtų buvęs stebuklas, viskas atrodydavo kitaip.

– Nori pasakyti, kad bažnyčioje nebuvo neteisybės?

– Ne. Iš tiesų vėliau suvokiau, jog neteisybės būta ir ten. Ji buvo kitokio pobūdžio, gerai užmaskuota, tačiau tada aš to negalėjau pastebėti. Atvirkščiai, man atrodė nuostabu, jog vien apsirengus ministanto drabužiais mano gyvenimas keisdavosi: vos per akimirką žmonių žvilgsniai nuo suplyšusių mano batų nukrypdavo į mano akis. „Koks gražus berniukas, – sakydavo jie. – Jis būtų tikrai gražus kunigas!

– Jis būtų tikrai gražus kunigas! Jeigu man tiek dėmesio buvo skiriama tik todėl, kad buvau apsirengęs ministranto drabužiais, tai kaip mane gerbtų, jeigu vilkėčiau klebono sutaną?! Taigi beveik nesusimąstęs atsidūriau seminarijoje. Maniškiai buvo labai nustebę ir susirūpinę, o klebonas – laimingas, jog pasisekė nuveikti gerą darbą, kuriuo galės pasipuikuoti prieš vyskupą.

Mandžito žvilgsnis rodė, jog jis kiek sutrikęs. Mano atvirumas jį aiškiai nuvylė. Visi yra įsitikinę, jog pirmiausia žmogus pajunta pašaukimą ir tik tada stoja į seminariją, tarsi iš tiesų, kad paskatintum berniuką tapti kunigu, pakaktų vien svajonės ar kokio įsivaizdavimo.

Kaipgi paaiškinti, kad pašaukimo kelias yra ilgas ir sunkus? Tave šaukiantis balsas yra tolimas ir iš pradžių jo net nesupranti. Tai tarsi menka vandens srovelė, kuri iš pradžių skinasi sau kelią gilumoje, išgraužia olas ir tik tada, pamažu didėdama, tampa tikra upe, kuri tave gali nunešti kur tik panorėjusi.

– Atleisk, – vėl, kaip paprastai, nuoširdžiai prakalbo Mandžitas. – Jeigu tai prasidėjo taip nerimtai, tai kodėl paskui visko nemetei?

– Kai tas žaidimas tapo nebemielas, mane užplūdo begalės abejonių. Aš tūkstančius kartų savęs klausiau, ar tikrai verta atsisakyti normalaus gyvenimo, moters, galimybės turėti vaikų. Kuo labiau brendau, tuo sunkiau man pavykdavo nuolatos kartoti tą „Taip, Viešpatie!” ir tylėti, susidūrus su pažeminimu, kurį tekdavo nuryti tarsi karčią piliulę, kad nesulaužyčiau paklusnumo pažado. Ištisas valandas praleisdavau žvelgdamas pro langą ir vis klausdamas savęs: „Ką aš čia veikiu?” Jeigu tuomet būtų reikėję kam nors pasakyti, jog turiu pašaukimą, tai tikrai dar būčiau tai gerai apsvarstęs.

– Man labai patiko skaityti Evangeliją. Kuo labiau į ją gilinausi, tuo daugiau naujų dalykų joje atrasdavau, tačiau aš nemėgau savo vyresniųjų ir tikrai nepritariau tam, ko jie mokė. Jiems buvo tolimos mano problemos. Jie buvo linkę varžyti mano svajones, siekius ir emocijas, tarsi visa tai prieštarautų troškimui būti kunigu. Mus auklėjo taip, kad mes atitoltume nuo tikro žmonių gyvenimo, kad visada į jį žiūrėtume pro savo interesų prizmę, taigi seminaristai tapdavo kiek veidmainiški, nes likdavo vienintelis siekis – pasiekti tikslą. Tad, kadangi baisiai nemėgstu veidmainystės, nusprendžiau, jog baigęs licėjų viską keisiu. Niekam neprasitariau apie savo ketinimus ir, išlaikęs brandos egzaminus, su dviem draugais išvykau į Londoną. Tai turėjo būti permainų, visiško sugrįžimo į pasaulietinį gyvenimą kelionė. Buvau įsitikinęs, jog ši nauja patirtis, naujas mano įvaizdis, o gal ir kokia mergina man padės galutinai pamiršti seminarijoje praleistus metus.

– Bet kas gi įvyko?

– O įvyko taip, kaip ir sakoma, kad mūsų planai nesutampa su Dievo planais. Matai, tos dienos Londone man buvo svarbios. Pirmą kartą gyvenime pasijutau, jog galiu laisvai pasirinkti, tačiau kai tik kiekviename žingsnyje sau įrodinėdavau esąs laisvas ir savarankiškas, išgirsdavau žodį, vos vieną žodį, kuris man leido suvokti, jog iš tiesų priklausau Viešpačiui.

– Vadinasi, būtent Londone supratai, jog esi pašauktas?

– Taip, tam tikra prasme taip. Tikriausiai man reikėjo pabėgti toli nuo seminarijos tylos, kad tikro gyvenimo sumaištyje išgirsčiau Dievo balsą.

– Dievo balsą?

– Matai, pašaukimas reiškia kvietimą. Tai balsas, kuris tavęs ieško. Esu įsitikinęs, jog kiekvienas iš mūsų jau gimdamas yra pašaukiamas savo misijai. Nė vienas negimstame atsitiktinai. Dievo plane įgyvendinti meilę kiekvienas turi tam tikrą konkrečią užduotį. Tam mums ir yra dovanojamas gyvenimas! Tačiau ne visada yra paprasta suprasti, kokia gi yra ta mūsų misija. Mes pernelyg užsiėmę pačiais savimi, kad galėtume suvokti, jog būtume daug laimingesni, jeigu mus supančioje tikrovėje ir žmonėse, kuriuos sutinkame, išmoktume įžvelgti į mūsų laimę jau nutiesto kelio gaires, pamatyti tą gyvenimą, kurį galime laisvai pasirinkti arba ne.

– O kaipgi supratai, koks yra tavo gyvenimo kelias? Išgirdai balsą?

– Taigi jau sakiau: sutikau Jėzų!

Mandžitas pažvelgė man į akis norėdamas suprasti, ar kalbu rimtai, ar juokais. O gal man protą susuko karštis? Tačiau vis dėlto neišdrįso manęs pertraukti, todėl tęsiau toliau.

– Vieną vakarą palikau savo draugus bare Pikadilio (Piccadilly) aikštėje. Buvome prasibastę visą dieną, tad norėjau grįžti namo. Kaip visuomet, požeminėje metro perėjoje knibždėjo minia įvairiausių žmonių: kiekvienas skubėjo savais keliais ir visiškai nekreipė dėmesio į grojančius jaunuolius, kurie taip užsidirbdavo pragyvenimui, ir į tuos daugybę vargšų, kurie, gavę vos keletą grašių, pajusdavo užuojautą sau. Vienas ant žemės išsitiesęs elgeta, įsisupęs į savo skarmalus, ištiestoje rankoje laikė kepurę, prašydamas išmaldos. Aš jau ketinau prieiti prie jo ir duoti kokią monetą, kai pasirodė du policininkai ir pakėlę jį prievarta išvilko lauk. Tik tuomet pastebėjau, kad jis buvo be kojų.

Ta scena mane sukrėtė. Tai nebuvo pirmas kartas, kai mačiau tokį nelaimėlį, ir vis dėlto to vargšo žmogaus žvilgsnis manyje kažką sujudino. Galbūt mane pritrenkė praeivių nejautrumas ir abejingumas policininkų, kurie pakėlė tą žmogų nepaliaudami kalbėtis tarpusavyje, tarsi šis būtų buvęs koks šiukšlių maišas. Įlipau į metro traukinį, norėdamas iš atminties išdildyti tą ką tik matytą vaizdą, tačiau mane ištiko klaustrofobijos priepuolis. Panorau išeiti į atvirą erdvę, vos nealpau. Tad išlipau kitoje stotelėje ir atsidūriau Haid Parko (Hyde Park) pakraštyje, po naktiniu Londono dangumi, kuriame matėsi vos kelios žvaigždės. Vieną akimirką pamaniau, jog jau apsisprendžiau, ką veiksiu gyvenime: paliksiu seminariją ir tapsiu gydytoju. Tada, užuot likęs Bažnyčioje, kuri man nepatiko, gydysiu ligonius. Man būtų patikusi kitokia Bažnyčia, tačiau tokios aš jos sukurti negalėjau. Taigi jau svarsčiau planus, kaip, grįžęs į Neapolį, turėsiu apie tai pasakyti saviškiams. Bet ar būtent to aš iš tiesų norėjau? Tikinau save, jog niekas neįvyksta šiaip sau. Nebežinojau, ar mane paveikė tas nelaimėlis be kojų, ar ta dar vienišesnių ir viltį praradusių, jo visai net nepastebinčių žmonių minia. O aš? Kurioje pusėje esu aš? – paklausiau savęs.

Būtent tą akimirką prisiminiau Jėzaus žodžius: „Buvau alkanas ir mane pavalgydinote!” Tą naktį šie žodžiai tapo mano malda. Aš dar ir dabar galutinai neprabudau ir net dabar, čia su tavimi, bandau numalšinti Jo alkį.

– Vis dar nesuprantu. Juk ir netapdamas kunigu, nepaaukodamas savo asmeninio gyvenimo, galėjai padėti kitiems, pavalgydinti vargšus.

– Bet žmonės alksta kai ko kito. Aš būčiau galėjęs pavalgydinti vieną, dešimt ar šimtą žmonių, tačiau nebūčiau galėjęs sugrąžinti kojų tam nelaimėliui. O Jėzus gali padaryti taip, kad luoši imtų vėl vaikščioti, o akli – praregėtų. Žmonės trokšta atsakymų, kurie gyvenimui, skausmui suteiktų prasmę, ir Jėzus yra vienintelis, gebantis duoti kitokios, engiamuosius išlaisvinti galinčios duonos kiekvienam, kuris panori sekti Jo keliu, vedančiu į Dievą, į tikrąjį Tėvą.

Ne veltui krikščionybė buvo vadinama keliu, tuo keliu, iš kurio žmonės buvo išklydę. Izaijas sako: Visi mes lyg avys pakrikome, kiekvienas eidamas savuoju keliu (Iz 53, 6).

– Kuo toliau, tuo mažiau suprantu. Kokiu keliu?

– Iš tiesų gal reikėtų sakyti ne tai, kad žmonija išklydo iš to kelio, bet kad jį išardė, pralošė, tarsi iškeitė jį į malonumų naktį su kokia prostitute.

– Pralošė kelią prostitutėms? Tai ką, prostitutės lošia keliuose!?

– Tu teisus, Mandžitai, tačiau yra vienokių ir kitokių kelių, vienokių ir kitokių prostitučių. Jeigu tą kelią būčiau pavadinęs išgelbėjimu, laime, gyvenimo džiaugsmu, gal tada ta mintis, kad žmogus sugebėjo jį pralošti, tau būtų atrodžiusi ne tokia keista ir ne tokia paradoksali. Laimė žmogui yra būtina, ir kai tau atrodo, jog ji yra visiškai šalia, pats savo kailiu patiri, kaip sunku ją išsaugoti. Kai kam tai yra gryna utopija, iliuzija norint išsilaikyti „ant vandens” audringu momentu. Jeigu turėtume omenyje visą tą skausmą, kurį žmogui tenka išgyventi savo gyvenimo kelyje, tai laimė atrodytų tik sapnas. Bet kokia viltis nugalėti blogį žlunga, tačiau žmogus vis dėlto trokšta laimės ir nuo neatmenamų laikų kovoja, jos siekdamas. Dar tiksliau – jis kovoja norėdamas ją susigrąžinti, kaip tas, kuris, išklydęs iš kelio, kovoja norėdamas vėl į jį sugrįžti.

– Žinai, – nutraukė mane Mandžitas, – mūsų šventieji raštai sako, kad, jeigu žmogus pakerta didelio medžio šaknis, iš jo ima sunktis syvai, tačiau medis vis tiek nenudžiūsta. Jeigu žmogus jį pakerta per vidurį, iš medžio sunkiasi syvai, tačiau jis vis tiek žaliuoja. Ir jeigu žmogus pakerta jo viršūnę, iš jo sunkiasi syvai, bet jis ir toliau lieka gyvybingas. Būdamas sklidinas savo vitališkojo prado, jis išlieka laimingas. Laimė priklauso nuo jo vitališkojo prado. Tačiau jeigu medis netenka to savo vitališkojo prado, jis nudžiūsta. Nunyksta visa, kas netenka vitališkojo savo prado. Gali būti, kad tai, ką turėjo žmogus ir ko paskui neteko, būtent ir yra šis pirminis ryšys su vitališkąja galia.

– Taip, iš tiesų mintis ir yra būtent tokia. Skausmo atsiradimo žmogaus istorijoje priežastis būtent ir yra šis atotrūkis: žmogus prarado pirminį gėrio palikimą ir taip, būdamas sukurtas laimei, pamatė, jog egzistuoja mirtis, ir kamuosis tol, kol suvoks, jog žūtbūt turi surasti tą kelią, iš kurio išklydo. Apie šį pirminį skilimą ir troškimą grįžti namo Jėzus kalba pasitelkdamas vieną nuostabų palyginimą, metaforą, kuri nusako visos žmonijos ir kartu kiekvieno žmogaus atskirai istoriją, mano ir, mano mielas Mandžitai, taip pat ir tavo – nors tu to ir nesuvoki – istoriją. Taigi paklausyk:

– Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: „Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.“ Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’“ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...“ Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 11–24).

– Tikrai pasidarė labai smalsu, kur link mane vedi.



Kiti taip pat domėjosi


Parašykite atsiliepimą apie "Susitikimas"

Tik registruoti vartotojai gali rašyti apžvalgas. Kviečiame, prisijungti arba užsiregistruoti

Žanras: Lietuvių literatūra

Online knygynas Patogupirkti.lt siūlo skaitytojams įsigyti internetu knygą "Susitikimas", Gennaro Matino. Pasižvalgyti po platų knygyno asortimentą verta, nes pas mus visada rasite itin geras knygų kainas, išpardavimus, akcijas ir leidinius, kurie įprastai kainuoja pigiau nei fiziniuose knygynuose.

Apsispręsti, ar Gennaro Matino su knyga "Susitikimas" jus sudomino, padės mūsų parengtas išsamus kūrinio aprašymas, kuriame pateikiame santrauką apie autoriaus kūrybą, trumpai užsimename apie siužetą (nebijokit, turinio neišduodame!), žanrą ar nagrinėjamas temas. 

Dar daugiau – mūsų online pirkėjai noriai palieka atsiliepimus apie perskaitytas knygas. Todėl iš karto sužinosite ar knyga "Susitikimas" patiko skaitytojams bei kaip knygų mylėtojai įvertino kitus kūrinius, kuriuos parašė Gennaro Matino. Nepamirškite atsiliepimo apie knygą "Susitikimas" palikti ir jūs.

 


Dažnai su "Susitikimas" perkama kartu