Saulius Šaltenis (g. 1945) - prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas. Populiariausi kūriniai - apysakos ir novelės "Riešutų duona", "Duokiškis", "Amžinai žaliuojantis klevas", romanai
"Kalės vaikai",
"Demonų amžius", pjesės "Škac", "Jasonas", "Lithuanica".
"Žydų karalaitės dienoraštis" – romanas apie žydų mergaitės Esteros Levinsonaitės gyvenimą Lietuvoje karo ir pokario metais jaunų įsimylėjusių mokytojų šeimoje. Nuoga ir kruvina ji atšliaužė į Vlado ir Mildos namus jų vestuvių naktį...
Tai kartu ir pasakojimas apie prabangią sofą, kurioje iki karo ji slėpė savo fantazijų ir vienatvės dienoraštį. Tai mergaitės iš sušaudytųjų duobės fizinio prisikėlimo ir dar sunkesnio dvasinio gimimo iš naujo istorija. Jos slaptų meilės jausmų, košmarų, baimių, džiaugsmų istorija.
Mokytojų Vlado ir Mildos pasiryžimas, kad ir kas būtų, kiekvieną akimirką gyventi savo laimingą gyvenimą, kai aplink tiek sužvėrėjimo, nerimo, mirtinų pavojų, atrodo graudžiai paradoksalus, bet kartu tai jų neįtikėtino gyvybingumo, atkaklaus vidinio pasipriešinimo, paniekos nužmogėjusiai okupantų tvarkai liudijimas.
Tai istorija apie silpnųjų stiprybę, narsą ir pergalę.
Turinys
Turinys
Prologas. 1941 metai / 9
Naktis, šventa naktis / 12
Karalaitė ant žalio žirnio / 24
Linksmas kambarėlis po žemėm / 32
Elizos gimimas / 40
Izolda / 44
Eliza ir paleistuvių moterų mišios / 47
Burtų metimo Esteros šventė / 58
Kalėdos / 62
Saldus gyvenimas / 70
Etelė išplaukia valtele / 73
Skylė / 77
Birželio 14-osios paminėjimas / 81
Žydų medžioklė / 83
Gražvyda, lietuvių tautos karžygė / 89
Žydų saulė / 95
Mano durys atviros / 101
Fotografija / 105
Persirenginėtojai / 112
Kibiro muzika / 116
1945 metų ruduo. Elizos gimtadienis. 5706 žydų metai / 126
Gimnazija / 129
Žydų auksas / 134
1946 metų rugsėjo 14 / 137
Saulėtoji mokytojo Vlado jūra / 138
Dvidešimt aštuntosios Didžiojo Spalio revoliucijos metinės / 140
Žydų karalaitės dienoraštis / 149
Prologas. 1941 metai
Prologas 1941 metai
Vakarėjant retas išsisklaidžiusių varnų pulkelis sklendžia aukštai danguje - tyliai šniokščia, lyg čeža judinamas, spaudžiamas oras po senyvos varnos sparnais su viena atsiknojusia, lyg pusiau išpešta plunksna.
Iš padangės aukštybių atsiveria neregėtas žemės grožis: melsvėjantys miškai, rausvoje vakaro saulėje tviska ežerai, medžiais apaugusios salos atrodo lyg jaukūs vaikiški laiveliai, apkaišyti žolėmis plūduriuojantys vandeny, žaižaruoja upelio vingis, tik dangaus pakraštys pritvinkęs juodų grėsmingų debesų.
Bet saulė prasimuša pro debesų skyles, ištrykšta, stebuklingai nuauksina juodą dangaus pakraštį. Varna žvelgia žemyn savo akyla ne-mirksinčia akimi ir staiga leidžiasi link sublizgusio lyg brangakmenis daikto plačioje jaukioje miško aikštelėje, čia tvyro mieguista ramybė, čia tiek daug švaraus balto smėlio, stovi ir baltai uždengtas stalas.
Tas brangakmeniu blyksėjęs daiktas - tai tik sudaužyto degtinės butelio šukė.
Čia ir daugiau butelių, lyg po kokios gegužinės ar smagių gimnazistų išgertuvių su sunkiomis pagiriomis puikioje tėviškės gamtoje, nes palikta ne tik stiklo šukių, trupinių ar nuograužų, - pamestas net moteriškas batelis, ir tarp išrausto, ištrypto smėlio ir žolės, pievelėje, ant nudžiūvusios gudobelės šakos kabo pamiršta gimnazistiška kepuraitė su "Šviesos" gimnazijos emblema.
Varna kapoja snapu smiltim aplipusį lašinių gabaliuką.
Šunelis pamušta koja su kąsniu tarp dantų kažkur šokčiodamas klibinkščiuoja mašinų ratų išmaltu miško keliuku.
Pro pušų kamienus besileisdama saulė ilgina šešėlius, plačios, lyg prastai sukastos, neišlygintos tuščios daržo lysvės patamsėja - driežas tarp neįtikėtinai balto smėlio kauburių atrodo lyg dykumoje tarp piramidžių prigludęs roplys. Jis staiga sunerimsta, nes krusteli smėlis, lyg per žemės drebėjimą byra smėlio piramidės. Driežas skuodžia iš plikos smėlio lysvės link pievelės ir pasislepia po sena šakota gudobele.
Varna suklūsta, pakyla su lašinių gabalėliu. Šuo stabteli patraukęs pamuštą užpakalinę koją, uodžia orą ir karpo ausimis. Smėlis vėl krusteli lyg kažkas neseniai pasėta ėmė dygti plačioje akinančiai balto smėlio lysvėje - ir tikrai lyg kokia šaknis ar sulinkęs stiebelis prasikala į šviesą. Išlenda ploni purvini kažkuo apskretę pirštai, visas riešas, paskui alkūnė - nuoga, sukrešėjusiu krauju ir smėliu aplipusi mergaitė bando išsitiest liesdama rankom galvą, tankiai mirksi, stojasi, suklumpa. Sėdi nuleidusi galvą, giliai įtraukia oro, atsargiai čiupinėja save ir jau plačiai atmerktom akim dairosi aplinkui.
Palengva temsta, dangus raudonas su tamsiais debesimis žada vėjuotą dieną.
Stalas, tos lentos, apdengtos marška, jau visai šešėlyje, dar tik gudobelės šakos maudosi vakaro saulėje.
Išvysta gimnazistišką kepuraitę ant gudobelės šakos - įsmeigusi akis į ją atkakliai ropoja, šiaip ne taip pasiekia, nusikabina kepuraitę, trūksmingai alsuodama iš paskutiniųjų keliasi, griuvinėja, vilkdama koją ropoja per smėlį į mišką, į tamsią ir saugią prieblandą, nes kažkur toli burzgia mašina, girdisi artėjantys vyrų balsai. Kažin kas linksmai kažką pasakoja ir bjauriai užkimusiu švogždžiančiu balsu vis užkukuoja - ku kū, o kiti kažkodėl nesulaikomai kvatoja...
Mergaitė iš paskutinių jėgų šliaužia gilyn į tankų eglyną, ir nuo kiekvieno ku kū krūpteli jos nugara ir sudreba krauju apkrešėjusi galva.
