Kristijonas Donelaitis (1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliai, Prūsija – 1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemis) – lietuvių literatūros klasikas, liuteronų kunigas.
Vaikystė ir jaunystė buvo skurdi. Šeimoje buvo 8 vaikai - penki broliai
ir trys seserys. Visi sūnūs buvo nagingi ir gabūs meistrai: auksakaliai,
muzikos instrumentų dirbėjai, juvelyrai, kalviai.
Apie 1736 m. baigė į Karaliaučiaus mokyklą - Kneiphofo, arba Knipavos,
centrinės miesto dalies, lotyniškąją kolegiją, kurioje buvo mokoma
iškalbos, antikinės literatūros, lotynų, graikų, hebrajų, prancūzų
kalbų. Tais pačiais metais įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kur
buvo įrašytas suvokietinta pavarde – Donaleitis. Universitete studijavo
teologiją, lankė lietuvių kalbos seminarą, kuriam vadovavo Kanto
mokytojas, švietimo reformatorius profesorius Francas Albertas Šulcas. Be
to mokėsi muzikos – giedoti ir groti. Domėjosi mechanika, kitais gamtos
mokslais. Karaliaučiaus universitete Donelaitis įgijo visapusišką
išsilavinimą.
Donelaičio tekstai rodo, kad jis gerai išmanė Antikos kultūrą,
Vergilijaus "Eneidą" lotyniškai galėjo cituoti iš
atminties.
Baigęs studijas (1740–1743) dirbo kantoriumi – choro vadovu,
vargonininku ir giedojimo mokytoju – Stalupėnų (dabar Nesterovas)
pradžios mokykloje. Vėliau tapo mokyklos vedėju - rektoriumi.
1743 m. buvo paskirtas Tolminkiemio bažnyčios klebonu. Juo išbuvo iki
mirties. Palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje.
Antraisiais klebonavimo metais poetas vedė buvusio Stalupėnų mokyklos
rektoriaus našlę Oną Reginą Olefant. Vaikų nesusilaukė.
Klebono pareigas atliko stropiai - bažnyčioje sakydavo vokiškus ir
lietuviškus pamokslus. Rūpinosi kaimo mokyklomis, jų statybomis. Jam
klebonaujant Tolminkiemyje buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, nauja
mokykla, rekonstruota klebonija. Iš savo lėšų Donelaitis pastatė namus
klebonų našlėms.
Laisvalaikiu užsiėmė mechanikos ir optikos darbais: šlifavo optinius
stiklus, darė mikroskopus, termometrus, barometrus, pats pasigamino kelis
pianinus ir net fortepijoną. Mėgo sodininkauti – turėjo užsiauginęs
didelį vaismedžių sodą.
Donelaitis buvo išsilavinęs Apšvietos žmogus, kuris sąmoningai
pasirinko lietuvybės – tarnavimo lietuvių tautai ir lietuvių kultūrai
– kelią. Prūsijos vokiečiai ir atvykėliai neretai į lietuvius
žvelgė su pašaipa ir panieka – kaip į neišprususius, kitaip
kalbančius, kitaip dėvinčius ir avinčius. Donelaitis buvo vienas iš
tų kunigų, kurie ėmėsi ginti lietuvio žemdirbio savigarbą ir
orumą.
Literatūrinį Donelaičio palikimą sudaro: šešios lietuviškos
pasakėčios – „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis
jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“,
„Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“; du ankstyvieji
„Metų“ fragmentai, kuriuos autorius yra pavadinęs „Pričkaus pasaka
apie lietuvišką svodbą“ ir „Tęsiniu“; poema „Metai“; trys
vokiški eilėraščiai – „Tamsybių Dievas“, „Kiekvienam daryti
gera“ ir „O greit slenką laikai“. Žinoma, kad Donelaitis kūrė
religines giesmes bei dainas – ne tik žodžius, bet ir muziką. Deja,
nei giesmių, nei dainų nėra išlikę.