Motiejus Valančius (1801 m. vasario 28 d., Nasrėnų kaimas, Salantų parapija – 1875 m., Kaunas) - Žemaičių vyskupas, švietėjas, istorikas, rašytojas, blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės organizatorius.
Valančius mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų gimnazijoje, kur
baigė šešias klases, vėliau 1822 m. įstojo į Varnių kunigų
seminariją, o po dviejų metų už gerą mokymąsi buvo išsiųstas į
Vilniaus dvasinę seminariją. 1828 m. Vilniaus katedroje įšventintas
į kunigus.
Baigęs mokslus dirbo tikybos mokytoju Mozyriaus (dabar Baltarusija,
Gomelio sritis) ir Kražių mokyklose. 1842 m. tapo teologijos
daktaru, profesoriavo Vilniaus ir Petrapilio dvasinėse akademijose.
1845 m. grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Žemaičių
seminarijos rektoriumi, o 1849 m. tapo pirmuoju nebajoriškos kilmės
Žemaičių vyskupu. Gyvenimo Varniuose. Valančius buvo viena
svarbiausių XIX a. vidurio Lietuvos religinio, kultūrinio ir politinio
gyvenimo figūrų. Dėl jo švietėjiškos veiklos Varniai tapo religiniu
ir kultūriniu centru, o Žemaičių vyskupystėje beveik nebuvo
beraščių.
1863–1864 m. sukilimo metu Valančius stengėsi išgelbėti kuo daugiau gyvybių. Sukilimo metu ir po jo vyskupas ne kartą buvo tardomas, kaltinamas išdavystėmis ir nusikaltimais valdžiai. Po sukilimo Valančius iškeltas į Kauną, kur akylai stebėtas, jam paskirtas namų areštas, taip bandant apriboti jo veiklą. Jis visais būdais priešinosi graždankai (lietuviškų raštų rašymui kirilika), visada stengėsi išlaikyti savąją kalbą, kultūrą. Valančius buvo populiarus ir mylimas dvasininkas, todėl valdžia negalėjo jo ištremti - bijojo žmonių reakcijos. Be to, jis turėjo unikalų sugebėjimą balansuoti tarp valdžios, Bažnyčios ir tautos interesų. Rusijos imperijos valdžia manė, kad jis lojalus, o žmonės jį laikė vienu svarbiausių to meto maištininku.
