Nikolajus Krainskis

aukso medaliu baigė Imperatoriškojo Charkovo universiteto medicinos fakultetą. 1896 m. apgynė daktaro disertaciją tema "Mokslas apie epilepsijos patologiją", kurioje pirmą kartą pagrindė biocheminę toksinę epilepsijos prigimtį. Pasauliniu mastu išgarsėjo kaip epilepsijos specialistas.

1898-1899 m. tobulinosi garsiojoje Roberto Binswangerio klinikoje Šveicarijoje.


Dirbo įvairių psichiatrijos ligoninių vadovu: 1899 m. Naugardo rajono psichiatrijos ligoninėje, 1901 m. Vinicos rajono psichiatrijos ligoninėje, 1902 m. Vilniaus rajono psichiatrijos ligoninėje (Nikolajus Krainskis buvo pirmasis Naujojoje Vilnioje atidarytos psichiatrijos ligoninės vadovas). N. Krainskis buvo vienas pirmųjų gydytojų, siūliusių gydyti psichines ligas gydyti cheminiais vaistas. Pasisakė prieš pacientų izoliaciją ir laisvės ribojimą: pacientams buvo leidžiama vaikščioti lauke, net ir už ligoninės teritorijos ribų, ligoninės personalas buvo skatinamas gerbti pacientus ir jų asmens laisvę, net jei šių sąmonė sutrikusi. Daug dėmesio buvo skiriama psichoterapijai, profesinei terapijai. Nikolajus Krainskis mokė personalą po „pamišimo kauke“ matyti žmogų. Ligoniams buvo organizuojami žaidimai, jie galėjo dirbti darže ir sode, skaityti bibliotekoje, dalyvauti spektakliuose, koncertuose. Buvo atsisakyta kankinimams prilygstančių vandens procedūrų, kraujo nuleidimo, vidurių laisvinamųjų vaistų. Artėjant 1905 m. revoliucijai, kai kurie priešiškai nusiteikę ligoninės gydytojai privertė Krainskį atsistatydinti. Vėliau gydytojas negavo darbo, 1905-1907 m. dirbo maro ir choleros epidemijos židiniuose.


1905 m. kilus rusų-japonų karui, gydytojas savanoriu išvyko į Mandžiūriją.

1907 m. grįžo į Vilnių, vertėsi privačia praktika, parašė apie 20 knygų - psichologijos darbų ir literatūrinių tekstų. 1912 m. išrinktas Varšuvos universiteto profesoriumi.

1915 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Nikolajus Krainskis pašauktas į rusų armiją. Tarnavo Kijevo ir Charkovo regione, dirbo įvairiose Raudonojo kryžiaus ligoninėse, į kurias buvo evakuojami psichines traumas patyrę kariai.


1917 m. jam suteiktas Kijevo universiteto Neurologijos ir psichiatrijos katedros docento laipsnis.

Revoliucijos metu laikėsi antikomunistinių pažiūrų. Baltiesiems pralaimint patyrė įvairiausių peripetijų: susirgo šiltine, pateko į pabėgėlių stovyklą Lemno saloje (Graikija), vėliau su Vrangelio armijos likučiais traukėsi į Krymą ir Knstontinopolį. Galiausiai pasiekė Jugoslaviją, kur nuo 1921 m. dirbo Zagrebo psichiatrijos katedroje docentu, nuo 1928 m. Belgrado universiteto Psichiatrijos ir eksperimentinės psichologijos katedros profesoriumi.


1943 m. Vokietijai okupavus Jugoslaviją kartu su kitais Rusijos profesoriais buvo išmestas iš universiteto. Tuo metu jo duktė Vera Nikolaevna Krainskaja-Ignatova, Charkovo teismo medicinos profesorė, su šeima buvo priverstinai išvežta į Vokietiją. Gavęs leidimą N. V. Krainskis persikėlė į Berlyną. 1945 m. gegužės mėn. jis ir jo šeima atvyko į stovyklą Frankfurte prie Oderio, kur Krainskis gavo darbą sovietų ligoninėse kaip nervų ir psichikos ligų konsultantas. 1945 m. rugpjūčio mėn. gydytojas pateikė prašymą dėl leidimo grįžti į tėvynę ir gauti sovietų pilietybę. 1946 m. ​​rugsėjo mėn. jis parašė laišką J. Stalinui, prašydamas leisti grįžti į tėvynę ir suteikti jam galimybę užbaigti mokslinį darbą. 1947 m. vasario 1 d. leidimas grįžti buvo gautas. Gegužės mėn. gydytojas atvyko į Charkovą, o nuo 1947 m. birželio 2 d. dirbo vyresniuoju mokslo darbuotoju Ukrainos psichoneurologijos instituto biocheminėje laboratorijoje.


1951 m. gegužės 12 d. SSRS Aukštojo mokslo ministerijos Aukštojo atestavimo komisija patvirtino N. Krainskiui medicinos daktaro laipsnį ir 1951 m. liepos 14 d. Ukrainos psichoneurologijos instituto įsakymu jam buvo grąžintas profesoriaus vardas . Po penkių dienų profesorius N. V. Krainskis mirė.

Vienaveiksmė N. Krainskio drama "Nakties tamsybėse", vaizduojanti žmogžudystę psichiatrijos ligoninėje - itin daugiaprasmis kūrinys, skirtas nuskriaustiems ir Dievo pamirštiems žmonėms.