Philippa Gregory (g. 1954 m. sausio 9 d.; Nairobis,
Kenija) – britų rašytoja, dažnai vadinama Tiudorų
dinastijos kronikininke savo romanuose nukelia į paslaptingą XVI ir XVII
a. Angliją.
Philippa Gregory gime Britų Kenijoje, kur jos
tėvas dirbo oro linijų radijo operatoriumi ir šturmanu.
Kai jai buvo dveji, šeima persikėlė į Bristolį. Mergaitė
mokykloje buvo maištininkė, kurios pasiekimai, švelniai
tariant, nebuvo džiuginantys. Nepaisant to, po mokyklos baigimo ji
pasirinko žurnalistikos studijas koledže Kardife ir praktikavosi
„Portsmouth News“ laikraštyje. Tačiau tai nebuvo
Philippos Gregory gyvenimo galutinė stotelė – ji nuolat siekė
tęsti mokslus.
Jai pavyko įstoti į Sasekso universitetą.
Čia būsima rašytoja pasirinko studijuoti anglų literatūrą,
tačiau netrukus ją iškeitė į istorijos studijas. Po studijų
baigimo keletą metų dirbo BBC radijuje, o tuomet ryžosi doktorantūros
studijoms Edinburge. Čia jai buvo suteiktas daktaro laipsnis už darbą
apie XVIII a. anglų literatūrą. Vėliau Philippa Gregory dėstė
Siurhamo, Tysido ir Atvirajame universitetuose.
Philippai
Gregory 1987 m. buvo suteiktas britų metų istorinio romano autorės
apdovanojimas, o 2002 m. ji pelnė metų meilės romano autorės
apdovanojimą. Šiandien rašytoja gyvena Jorkšyre kartu
su vyru ir vaikais. Ji užsiima labdaringa veikla ir padeda Gambijos
mokyklose įrengti šulinius – per projekto gyvavimo metus
iškasti per du šimtai šulinių, kurie pagerino vaikų
gyvenimo bei higienos sąlygas.
Moters istoriniai romanai
pirmiausia pasakoja apie XVI a. Angliją, kai šalis buvo valdoma
Tiudorų dinastijos. Jos istorijos kartais nuneša skaitytojus į
„Rožių karų“ laikus, kai Tiudorų dinastija galinėjosi su
Plantagenetais dėl valdžios karalystėje. Tačiau Philippa Gregory
su rašytojai būdingu laisvumu leidžiasi tyrinėti ir kitų
svarbių temų bei klausimų – jos romanuose pasakojama apie vergijos
siaubą, Pirmąjį pasaulinį karą ir kitus istorinius laikotarpius.
„Philippa Gregory sukūrė savo įspūdingą karjerą,
įspūsdama gyvybės istorinėms moterims, kurios anksčiau buvo tik
blyškios asmenybės, nugulusios į giminės medžius ir laikytos tik
diplomatine valiuta ir vaikų gimdytojomis. Jos istoriniai romanai visuomet
buvo įtraukiantys, paremti spėjimu (tie, kurie šioje vietoje
ironiškai šypsotės, prisiminkite, kad autorė to niekada
neslėpė) ir kupini romantinių scenų.“
Helen Brown,
The Telegraph
