Philippa Gregory (g. 1954 m. sausio 9 d.; Nairobis,
Kenija) – britų rašytoja, dažnai vadinama Tiudorų
dinastijos kronikininke savo romanuose nukelia į paslaptingą XVI ir XVII
a. Angliją.
Philippa Gregory gime Britų Kenijoje, kur jos
tėvas dirbo oro linijų radijo operatoriumi ir šturmanu.
Kai jai buvo dveji, šeima persikėlė į Bristolį. Mergaitė
mokykloje buvo maištininkė, kurios pasiekimai, švelniai
tariant, nebuvo džiuginantys. Nepaisant to, po mokyklos baigimo ji
pasirinko žurnalistikos studijas koledže Kardife ir praktikavosi
„Portsmouth News“ laikraštyje. Tačiau tai nebuvo
Philippos Gregory gyvenimo galutinė stotelė – ji nuolat siekė
tęsti mokslus.
Jai pavyko įstoti į Sasekso universitetą.
Čia būsima rašytoja pasirinko studijuoti anglų literatūrą,
tačiau netrukus ją iškeitė į istorijos studijas. Po studijų
baigimo keletą metų dirbo BBC radijuje, o tuomet ryžosi doktorantūros
studijoms Edinburge. Čia jai buvo suteiktas daktaro laipsnis už darbą
apie XVIII a. anglų literatūrą. Vėliau Philippa Gregory dėstė
Siurhamo, Tysido ir Atvirajame universitetuose.
Philippai
Gregory 1987 m. buvo suteiktas britų metų istorinio romano autorės
apdovanojimas, o 2002 m. ji pelnė metų meilės romano autorės
apdovanojimą. Šiandien rašytoja gyvena Jorkšyre
kartu su vyru ir vaikais. Ji užsiima labdaringa veikla ir padeda
Gambijos mokyklose įrengti šulinius – per projekto gyvavimo
metus iškasti per du šimtai šulinių, kurie pagerino
vaikų gyvenimo bei higienos sąlygas.
Moters istoriniai
romanai pirmiausia pasakoja apie XVI a. Angliją, kai šalis buvo
valdoma Tiudorų dinastijos. Jos istorijos kartais nuneša
skaitytojus į „Rožių karų“ laikus, kai Tiudorų dinastija
galinėjosi su Plantagenetais dėl valdžios karalystėje. Tačiau
Philippa Gregory su rašytojai būdingu laisvumu leidžiasi tyrinėti
ir kitų svarbių temų bei klausimų – jos romanuose pasakojama apie
vergijos siaubą, Pirmąjį pasaulinį karą ir kitus istorinius
laikotarpius.
„Philippa Gregory sukūrė savo
įspūdingą karjerą, įspūsdama gyvybės istorinėms moterims, kurios
anksčiau buvo tik blyškios asmenybės, nugulusios į giminės
medžius ir laikytos tik diplomatine valiuta ir vaikų gimdytojomis. Jos
istoriniai romanai visuomet buvo įtraukiantys, paremti spėjimu (tie,
kurie šioje vietoje ironiškai šypsotės, prisiminkite,
kad autorė to niekada neslėpė) ir kupini romantinių scenų.“
Helen Brown, The Telegraph
