0

Povilas Šklėrius

Povilas Šklėrius (g. 1987 m., Marijampolė) – lietuvių rašytojas, slemo atlikėjas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto rinkodaros ir komunikacijos vadovas, „Start FM“ radijo laidų vedėjas.

Savo debiutinės knygos „Ko negalima sakyti merginai bare“ (2016 m.) anotacijoje Povilas Šklėrius, ko gero, pateikia išsamiausią savo dosjė. Marijampolėje gimęs berniukas užaugo Alytuje. Vaikystėje ir paauglystėje svajojo būti mediku, lenktynininku, žveju, detektyvu ir roko muzikantu. Galiausiai vaikinas pasirinko archyvaro specialybę. Negana to, jis pateikia ir savo biologinius duomenis: tamsiai rudi plaukai, žalios akys, ūgis 1,78 m, sveria 75 kg. Kiek nuo 2016-ųjų pakito pastarasis rodiklis, nežinia, bet visi kiti, tikriausiai, išliko tokis patys.

Paklaustas, kokią neegzistuojančią vietą norėtų atkurti, Povilas Šklėrius prisiminė savo kambarį Alytuje, kuriame gyveno 2004–2006 m. Iš krikšto tėvo perleista patalpa buvo netvarkinga, jos sienos nudažytos šlykščiai rožine spalva ir išmargintos violetiniais rombais. Jas vaikinas išklijavo iškarpomis, mėgstamų grupių plakatais, tekstais ir nuotraukomis. Pirmasis jo vaikystės prisiminimas – sapnas, kuriame Povilą pagrobia ragana. Ji užkelia jį ant užuolaidų karnizo, burną užkemša kažkokia neaiškia tešla ir berniukas niekaip negali prisišaukti mamos.

Autorius prisimena, kad jų šeimoje rašymas buvo laikomas nereikalinga ir beprasme veikla. Jis pasakoja, kad jam pradėjus kurti, mama iš pradžių ignoravo vaikino pastangas, o ilgainiui netgi nevengdavo iš vaikino pasišaipyti – jai atrodė, kad rašymas negali tapti pelninga veikla. Nors jai nepatiko pirmajame romane aprašyta scena iš šeimos gyvenimo, antrąjį romaną apie pašlijusius šeimos santykius ji priėmė teigiamai.

Jei galėtų, Povilas Šklėrius susitiktų su mirusiais rašytojais Jurgiu Kunčinu, Marcelijumi Martinaičiu ir Maxu Frischu. Rašytojui artimas šveicarų rašytojo knygos „Montaukas“ herojusų.

Povilas Šklėrius atvirai kalba apie jį kamavusius nerimo sutrikimus ir depresiją. Anot jo, pradžioje ši diagnozė buvo lyg paguoda – jam buvo patogu žinoti, jog serga, gauti medikamentinį gydymą ir viską užmiršti. Tačiau ilgainiui suprato, kad daug kas priklauso nuo jo paties pastangų bei požiūrio – taip jis savo kūryboje ir veikloje ėmė ieškoti vilties ir įkvėpimo.

Rašytojas sako, kad daugelis skaitytojų tapatina rašytojo asmenybę su jo kūrinių veikėjais ar lyriniais subjektais. Jo romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“ daugelis priėmė kaip linksmą pasakojimą apie jį - plevėsą Povilą. Kai merginos rodė jam dėmesį ir manė, kad jam rūpi tik „alus ir mergos“, Povilas Šklėrius tyliai gydėsi depresiją.

Povilas Šklėrius knygos