Pranė Dundulienė (1910 m. vasario 12 d., Pilypai,
Lietuva - 1991 m. vasario 27 d., Vilnius, Lietuva) – habilituota
istorijos mokslų daktarė, viena žymiausių Lietuvos etnologių ir
šios mokslo šakos pradininkių šalyje, lietuvių
kalbos ir kultūros paveldo puoselėtoja.
Pranė Dundulienė
gimė neturtingų valstiečių šeimoje.
Menkai raštingi tėvai galėjo pasiūlyti tik elementariausias
žinias, tačiau dar mokykloje atsiskleidė neeiliniai merginos gabumai.
1939 m. ji baigė tuometį Vilniaus Stepono Batoro universitetą. Čia
apgynė mokslinį darbą apie Marcinkonių apylinkės etnografiją ir tapo
filosofijos magistre. Taip prasidėjo merginos akademinis kelias.
Mokslininkė netrukus ėmėsi tyrinėti žemdirbystės ir jos įrankių
raidą Lietuvoje nuo seniausių laikų. 1954 m. moteris apgynė
kandidatinę disertaciją, o 1968 m. jai suteiktas mokslų daktarės
vardas. Nuo pat 1944 m. Pranė Dundulienė dirbo Vilniaus universitete, o
1971 m. tapo profesore.
Jos etnografinė veikla, atliekami tyrimai
buvo lyg nebylus priešinimasis visa griaunančiai sovietinei
tikrovei – Pranė Dundulienė rinko, fotografavo, aprašinėjo
ir kitaip fiksavo lietuvių liaudies palikimą, nykstantį dėl vykdomos
valdžios politikos. Profesorė Pranė Dundulienė vadovavo studentų
ekspedicijoms, kurių metu buvo susipažįstama su lietuvių valstiečių
ir dvaro ūkine žemdirbiškaja ir dvasine kultūra –
tikėjimais, papročiais, mitais, kalendorinėmis šventėmis.
Pranė Dundulienė ištekėjo už Broniaus Dundulio – Sorbonos
universitete doktoratą apgynusio istoriko, vieno iš žymesnių
senosios kartos Lietuvos praeities tyrinėtojų. Juos suartino pagarba savo
gimtinei ir jos papročiams, mat kupiškėnas Bronius Dundulis taip
pat aktyviai domėjosi etnografiniu krašto palikimu. Jiedu su vyru
susilaukė dviejų dukrų Daivos ir Ievos, kurios pasukusios tiksliųjų
mokslų link vis tiek išliko „pusiau etnografės“.
Profesorė Dundulienė iš rankų nepaleisdavo rengiamų
rankraščių – net atostogoms į Palangą ar kitą kurortą
visuomet vykdavo su rengiamu straipsniu ar knygos skyriumi. Per savo
mokslinę karjerą ji parašė per 500 straipsnių ir parengė 18
monografijų. Nors kai kurios jos išvados šiandien vertinamos
kritiškai, Pranė Dundulienė neabejotinai paliko pėdsaką
lietuvių istorijos, mitologijos, papročių ir etnografijos tyrimuose.
Jos mokiniai atsimena ją kaip visuomet besišypsančią ir
pasirengusią darbui. Sakoma, kad ji dažnai užstodavusi studentus darbų
gynimų metu, įrodinėdama savo kolegoms jaunųjų mokslininkų darbų
svarbą.