Pranė Dundulienė (1910 m. vasario 12 d., Pilypai, Lietuva - 1991 m. vasario 27 d., Vilnius, Lietuva) – habilituota istorijos mokslų daktarė, viena žymiausių Lietuvos etnologių ir šios mokslo šakos pradininkių šalyje, lietuvių kalbos ir kultūros paveldo puoselėtoja.
Pranė Dundulienė gimė neturtingų valstiečių šeimoje. Menkai raštingi tėvai galėjo pasiūlyti tik elementariausias žinias, tačiau dar mokykloje atsiskleidė neeiliniai merginos gabumai. 1939 m. ji baigė tuometį Vilniaus Stepono Batoro universitetą. Čia apgynė mokslinį darbą apie Marcinkonių apylinkės etnografiją ir tapo filosofijos magistre. Taip prasidėjo merginos akademinis kelias.
Mokslininkė netrukus ėmėsi tyrinėti žemdirbystės ir jos įrankių raidą Lietuvoje nuo seniausių laikų. 1954 m. moteris apgynė kandidatinę disertaciją, o 1968 m. jai suteiktas mokslų daktarės vardas. Nuo pat 1944 m. Pranė Dundulienė dirbo Vilniaus universitete, o 1971 m. tapo profesore.
Jos etnografinė veikla, atliekami tyrimai buvo lyg nebylus priešinimasis visa griaunančiai sovietinei tikrovei – Pranė Dundulienė rinko, fotografavo, aprašinėjo ir kitaip fiksavo lietuvių liaudies palikimą, nykstantį dėl vykdomos valdžios politikos. Profesorė Pranė Dundulienė vadovavo studentų ekspedicijoms, kurių metu buvo susipažįstama su lietuvių valstiečių ir dvaro ūkine žemdirbiškaja ir dvasine kultūra – tikėjimais, papročiais, mitais, kalendorinėmis šventėmis.
Pranė Dundulienė ištekėjo už Broniaus Dundulio – Sorbonos universitete doktoratą apgynusio istoriko, vieno iš žymesnių senosios kartos Lietuvos praeities tyrinėtojų. Juos suartino pagarba savo gimtinei ir jos papročiams, mat kupiškėnas Bronius Dundulis taip pat aktyviai domėjosi etnografiniu krašto palikimu. Jiedu su vyru susilaukė dviejų dukrų Daivos ir Ievos, kurios pasukusios tiksliųjų mokslų link vis tiek išliko „pusiau etnografės“.
Profesorė Dundulienė iš rankų nepaleisdavo rengiamų rankraščių – net atostogoms į Palangą ar kitą kurortą visuomet vykdavo su rengiamu straipsniu ar knygos skyriumi. Per savo mokslinę karjerą ji parašė per 500 straipsnių ir parengė 18 monografijų. Nors kai kurios jos išvados šiandien vertinamos kritiškai, Pranė Dundulienė neabejotinai paliko pėdsaką lietuvių istorijos, mitologijos, papročių ir etnografijos tyrimuose.
Jos mokiniai atsimena ją kaip visuomet besišypsančią ir pasirengusią darbui. Sakoma, kad ji dažnai užstodavusi studentus darbų gynimų metu, įrodinėdama savo kolegoms jaunųjų mokslininkų darbų svarbą.
