Ramutė Skučaitė (g. 1931 m. spalio 27 d., Palanga,
Lietuva) – lietuvių poetė ir dramaturgė, vertėja, Nacionalinės
kultūros ir meno premijos laureatė.
Dar tarpukariu gimusios
moters šeima – žinomi inteligentai. Abu jos tėvai
mokytojavo, o tėvo brolis Kazys buvo Lietuvos Vidaus reikalų ministras.
Nenuostabu, kad inteligentų šeima okupacijos pradžioje susilaukė
sovietų represijų – poetės tėvas 1940 m. buvo
ištremtas ir mirė Pečioros lageryje.
Nuo 1938 m.
šeima gyveno Panevėžyje, kur Ramutė lankė mokyklą. Ji pati
pasakoja, kad jau tada parašė pirmąjį savo eilėraštį, o
rimčiau kūryba susidomėjo baigdama gimnaziją. 1949 m. okupantų
represijos neaplenkė ir jos – mergina buvo ištremta į
Sibirą, kur baigė vidurinę mokyklą ir studijavo prancūzų kalbą. 1956
m. kartu su mama grįžo į Lietuvą ir tęsė mokslus Vilniaus
pedagoginiame institute.
Poetė dirbo įvairių dienraščių
ir vaikiškų leidinių redakcijose. Kurti suaugusiems ir vaikams ji
ėmėsi tuo pat metu – pirmieji jos kūriniai išspausdinti
šeštajame XX a. dešimtmetyje. Mažai kam žinoma, kad
Ramutė Skučaitė yra operų bei operečių libretų vertėja, be to pati
yra sukūrusi 14 pjesių.
Ramutė Skučaitė sako, kad nesirinko
poezijos – mokėsi muzikos mokykloje, studijavo prancūzų kalbą.
Tačiau poezija pasirinko ją – poetė laiko meną įkvėpimu ir
duotybe, nes ir pati kartais nesupranta, iš kur atsiranda viena ar
kita eilutė. Dėl šios priežasties ji vengia žodžio
„įkvėpimas“ – eilės išreiškia tai, ko
neįmanoma pasakyti niekaip kitaip.
Su didžiausiu
susižavėjimu Ramutė Skučaitė kalba apier rusų poetės Marinos
Cvetajevos kūrybą, kurią atrado atšiauriomis ir sunkiomis
sąlygomis – tremtyje Sibire. Barako kaimynas Henrikas Urbonavičius,
eruditas ir agronomas, deklamuodavo prancūzų poeziją ir kartą
perskaitė kelis rusiškus eilėraščius –
paaiškino, kad tai yra neseniai mirusiospoetės kūryba. Tie keli
eilėraščiai lydėjo Ramutę Skučaitę atgal į Lietuvą ir lydi
iki šiol. Tarsi įprasmindama savo santykį su Cvetajeva, ji
išvertė jos eiles į lietuvių kalbą.
Ramutės
Skučiatės kūryboje galime sutikti ir suaugusiems, ir vaikams skirtų
kūrinių, tačiau pati poetė teigia kūrybos neskirstanti į vaikų ir
suaugusiųjų – poezija yra arba jos nėra.
Nors
išsirinkti mėgstamiausią eilėraštį poetei sunku, dėl
savo mylimiausių gėlių ji neabejoja – jos darželyje veši
balti bijūnai ir neužmirštuolės.
