Ramutė Skučaitė (g. 1931 m. spalio 27 d., Palanga, Lietuva) – lietuvių poetė ir dramaturgė, vertėja, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė.

Dar tarpukariu gimusios moters šeima – žinomi inteligentai. Abu jos tėvai mokytojavo, o tėvo brolis Kazys buvo Lietuvos Vidaus reikalų ministras. Nenuostabu, kad inteligentų šeima okupacijos pradžioje susilaukė sovietų represijų – poetės tėvas 1940 m. buvo ištremtas  ir mirė Pečioros lageryje.
Nuo 1938 m. šeima gyveno Panevėžyje, kur Ramutė lankė mokyklą. Ji pati pasakoja, kad jau tada parašė pirmąjį savo eilėraštį, o rimčiau kūryba susidomėjo baigdama gimnaziją. 1949 m. okupantų represijos neaplenkė ir jos – mergina buvo ištremta į Sibirą, kur baigė vidurinę mokyklą ir studijavo prancūzų kalbą. 1956 m. kartu su mama grįžo į Lietuvą ir tęsė mokslus Vilniaus pedagoginiame institute.
Poetė dirbo įvairių dienraščių ir vaikiškų leidinių redakcijose. Kurti suaugusiems ir vaikams ji ėmėsi tuo pat metu – pirmieji jos kūriniai išspausdinti šeštajame XX a. dešimtmetyje. Mažai kam žinoma, kad Ramutė Skučaitė yra operų bei operečių libretų vertėja, be to pati yra sukūrusi 14 pjesių.

Ramutė Skučaitė sako, kad nesirinko poezijos – mokėsi muzikos mokykloje, studijavo prancūzų kalbą. Tačiau poezija pasirinko ją – poetė laiko meną įkvėpimu ir duotybe, nes ir pati kartais nesupranta, iš kur atsiranda viena ar kita eilutė. Dėl šios priežasties ji vengia žodžio „įkvėpimas“ – eilės išreiškia tai, ko neįmanoma pasakyti niekaip kitaip.

Su didžiausiu susižavėjimu Ramutė Skučaitė kalba apier rusų poetės Marinos Cvetajevos kūrybą, kurią atrado atšiauriomis ir sunkiomis sąlygomis – tremtyje Sibire. Barako kaimynas Henrikas Urbonavičius, eruditas ir agronomas, deklamuodavo prancūzų poeziją ir kartą perskaitė kelis rusiškus eilėraščius – paaiškino, kad tai yra neseniai mirusiospoetės kūryba. Tie keli eilėraščiai lydėjo Ramutę Skučaitę atgal į Lietuvą ir lydi iki šiol. Tarsi įprasmindama savo santykį su Cvetajeva, ji išvertė jos eiles į lietuvių kalbą.

Ramutės Skučiatės kūryboje galime sutikti ir suaugusiems, ir vaikams skirtų kūrinių, tačiau pati poetė teigia kūrybos neskirstanti į vaikų ir suaugusiųjų – poezija yra arba jos nėra.

Nors išsirinkti mėgstamiausią eilėraštį poetei sunku, dėl savo mylimiausių gėlių ji neabejoja – jos darželyje veši balti bijūnai ir neužmirštuolės.