Roberto Bolano

Paauglystėje Roberto buvo liguistas, anemiškas ir, atrodė, beviltiškas vaikas. Mokykloje iš jo atvirai tyčiojosi - jį visi laikė atstumtuoju.
1968 m. Roberto su šeima išvyko į Meksiką, kur taip ir nebaigęs mokyklos jis susidomėjo politika ir pradėjo dirbti žurnalistu bei įsitraukė į kairiųjų judėjimą (aštuntajame dešimtmetyje Bolanio tapo trockistu).
1973 m. jis, pritardamas Salvadoro Allend režimui, grįžo į Čilę. Tačiau Pinochetui atėjus į valdžią, Roberto Bolaño buvo areštuotas, apkaltintas teroristine veikla ir įkalintas - kalėjime praleido daugiau nei savaitę. Jam pasisekė - tarp kalėjimo prižiūrėtojų buvo du jo klasės draugai, kurie padėjo Bolaño pabėgti. Vėliau jis aprašė jausmus, kuriuos patyrė kalėjime: begalinis laukimas, nepakeliami riksmai, kankinimai, žmogžudystės. Sulaikytas Roberto Bolaño negalėjo nei rašyti, nei skaityti.

Grįžęs į Meksiką 1974 m., Roberto Bolaño ėmėsi rašyti  ir pasinėrė į bohemišką poeto gyvenimą, vadovavo avangardinei „infrarealistų“ literatūrinei grupei. Jis kurį laiką praleido Salvadore, Farabundo Marti nacionalinio išsivadavimo fronto gretose, kur susitiko su  poetu Roque Daltonu. 1977 m. Bolanho išvyko į Europą.

Apsigyveno Ispanijoje, Viduržemio jūros pakrantėje, netoli Barselonos, dienos metu dirbo indų plovėju, budėtoju, šiukšlių surinkėju, o naktimis rašė. 80-ųjų pradžioje apsigyveno Katalonijoje. Jis niekada nenustojo rašytipoezijos, sukūrė daug puikių, nors ir prieštaringai vertinamų eilėraščių.
Roberto Bolaño paliko nebaigtą penkių dalių romaną „2666“, kuris laikomas jo kūrinio viršūne.

Mirė nuo kepenų vėžio (prieš tai dešimt dienų išbuvo komoje). Po mirties susidomėjimas jo darbais pastebimai išaugo ne tik ispaniškai kalbančiose šalyse, bet ir visame pasaulyje.