Salomėja Nėris (tikr. Salomėja Bačinskaitė-Bučienė; 1904 m. lapkričio 17 d., Kiršai, Vilkaviškio r. – 1945 m. liepos 7 d., Maskva) – lietuvių poetė.

Gimė pasiturinčių ūkininkų Simono ir Uršulės Bačinskų šeimoje. Šeimoje buvo vyriausia. Turėjo dar du brolius bei seserį.

Tėvas buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais, simpatizavo socialistinėms idėjoms. Motina pasižymėjo religingumu.

Mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. Čia veikė moksleivių ateitininkų kuopa, į ją įstojo ir S. Nėris. 1921 m. ateitininkų laikraštyje „Ateities žiedai“ S. Nėris pradėjo spausdinti eilėraščius, pasirašydama Jūraitės ir Liūdytės slapyvardžiais, o 1923 m. pirmą kartą pasirašė Nėries slapyvardžiu.

Baigusi gimnaziją, 1924 m. S. Nėris įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, studijavo lietuvių literatūrą, vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką ir psichologiją, dažnai eidavo pasiklausyti Juozo Tumo-Vaižganto, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Balio Sruogos paskaitų. Studijuodama universitete S. Nėris išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ (1927 m.) Šie eilėraščiai iškart užtikrino S. Nėriai vietą menininkų elito gretose, jie buvo išgirti kritikų už dainingumą, lengvą ir ritmišką skambesį.


Kelerius metus trukęs meilės romanas su vedusiu profesoriumi Juozu Eretu nuteikė Kauno visuomenę ir bažnyčią prieš Salomėją Nėrį. Baigusi universitetą ji buvo išsiųsta mokytojauti į Lazdijus. Čia ji jautėsi kaip tremtinė. Po dvejų mokytojavimo metų išvyko į Austriją tobulinti vokiečių kalbos. Grįžo pasikeitusi, tai jaučiasi ir kūryboje. Antrasis poezijos rinkinys „Pėdos smėly“ jau dramatiškesnis, justi kairiųjų pažiūrų poetų, trečiafrontininkų įtaka.


1934 m. poetė persikėlė gyventi į Panevėžį, buvo paskirta Valstybės mergaičių gimnazijos mokytoja. 1935 m. pasirodė trečiasis Salomėjos Nėries poezijos rinkinys „Per lūžtantį ledą“, dedikuotas tragiškai žuvusiems lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui. Panevėžyje ji susipažino su savo būsimu vyru skulptoriumi Bernardu Buču. Su juo susituokė 1936 m. Paryžiuje. Čia gyvendama sukūrė poemą „Eglė žalčių karalienė“.

Grįžę į Lietuvą su vyru apsigyveno Palemone prie Kauno, S. Nėris įsidarbino Kauno III Valstybinėje gimnazijoje. 1937 metais susilaukė sūnaus.


1938 m. išleido ketvirtąjį savo eilėraščių rinkinį – „Diemedžiu žydėsiu“, laimėjusį Valstybinę literatūros premiją. 1940 m. išleista poetės tautosakinė poema „Eglė žalčių karalienė“ ir eiliuota pasaka „Našlaitė".


Prasidėjus sovietinei okupacijai S. Nėris įtraukiama į propagandinių balsų chorą. Vėliau keičiantis okupantams ir veržiantis vokiečiams S. Nėris su sūnumi ryžtasi bėgti į Rusiją. Galiausiai apsigyvena Maskvoje ir į Kauną grįžta tik 1944 metais jau suprastėjus sveikatai. Gulėdama ligoninėje rūpinasi savo eilėraščių rinkinio „Prie didelio kelio“ išleidimu, tačiau leidėjai pakeičia jo pavadinimą ir gerokai pataiso eilėraščius...

S. Nėris mirė 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje nuo kepenų vėžio. Poetė buvo palaidota Istorijos muziejaus sodelyje Kaune. 1992 m. palaikai iškilmingai perlaidoti į Petrašiūnų kapines.


Antrojo pasaulinio karo metų poezija – Salomėjos Nėries kūrybinė kulminacija. Nepaisant ideologinės kūrybos, S. Nėris rašo poeziją, kuri savo temomis ir motyvais artima daugeliui karo metais kūrusių rašytojų ir poetų – jie rašo apie Tėvynės ilgesį, tragiškus likimus ir vidines kovas.