Salomėja Nėris (tikr. Salomėja Bačinskaitė-Bučienė; 1904 m. lapkričio 17 d., Kiršai, Vilkaviškio r. – 1945 m. liepos 7 d., Maskva) – lietuvių poetė.
Gimė pasiturinčių ūkininkų Simono ir Uršulės Bačinskų šeimoje. Šeimoje buvo vyriausia.Turėjo dar du brolius bei seserį.
Tėvas buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su
knygnešiais, simpatizavo socialistinėms idėjoms. Motina pasižymėjo
religingumu.
Mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. Čia veikė moksleivių
ateitininkų kuopa, į ją įstojo ir S. Nėris. 1921 m. ateitininkų
laikraštyje „Ateities žiedai“ S. Nėris pradėjo spausdinti
eilėraščius, pasirašydama Jūraitės ir Liūdytės slapyvardžiais, o
1923 m. pirmą kartą pasirašė Nėries slapyvardžiu.
Baigusi gimnaziją, 1924 m. S. Nėris įstojo į Lietuvos universiteto
Teologijos-filosofijos fakultetą, studijavo lietuvių literatūrą,
vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką ir psichologiją, dažnai
eidavo pasiklausyti Juozo Tumo-Vaižganto, Vinco Krėvės-Mickevičiaus,
Balio Sruogos paskaitų. Studijuodama universitete S. Nėris išleido
pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ (1927 m.) Šie
eilėraščiai iškart užtikrino S. Nėriai vietą menininkų elito
gretose, jie buvo išgirti kritikų už dainingumą, lengvą ir ritmišką
skambesį.
Kelerius metus trukęs meilės romanas su vedusiu profesoriumi Juozu
Eretu nuteikė Kauno visuomenę ir bažnyčią prieš Salomėją Nėrį.
Baigusi universitetą ji buvo išsiųsta mokytojauti į Lazdijus. Čia ji
jautėsi kaip tremtinė. Po dvejų mokytojavimo metų išvyko į Austriją
tobulinti vokiečių kalbos. Grįžo pasikeitusi, tai jaučiasi ir
kūryboje. Antrasis poezijos rinkinys „Pėdos smėly“ jau
dramatiškesnis, justi kairiųjų pažiūrų poetų, trečiafrontininkų
įtaka.
1934 m. poetė persikėlė gyventi į Panevėžį, buvo paskirta
Valstybės mergaičių gimnazijos mokytoja. 1935 m. pasirodė trečiasis
Salomėjos Nėries poezijos rinkinys „Per lūžtantį ledą“,
dedikuotas tragiškai žuvusiems lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui
Girėnui. Panevėžyje ji susipažino su savo būsimu vyru skulptoriumi
Bernardu Buču. Su juo susituokė 1936 m. Paryžiuje. Čia gyvendama
sukūrė poemą „Eglė žalčių karalienė“.
Grįžę į Lietuvą su vyru apsigyveno Palemone prie Kauno, S. Nėris
įsidarbino Kauno III Valstybinėje gimnazijoje. 1937 metais susilaukė
sūnaus.
1938 m. išleido ketvirtąjį savo eilėraščių rinkinį –
„Diemedžiu žydėsiu“, laimėjusį Valstybinę literatūros premiją.
1940 m. išleista poetės tautosakinė poema „Eglė žalčių
karalienė“ ir eiliuota pasaka „Našlaitė".
Prasidėjus sovietinei okupacijai S. Nėris įtraukiama į
propagandinių balsų chorą. Vėliau keičiantis okupantams ir veržiantis
vokiečiams S. Nėris su sūnumi ryžtasi bėgti į Rusiją. Galiausiai
apsigyvena Maskvoje ir į Kauną grįžta tik 1944 metais jau suprastėjus
sveikatai. Gulėdama ligoninėje rūpinasi savo eilėraščių rinkinio
„Prie didelio kelio“ išleidimu, tačiau leidėjai pakeičia jo
pavadinimą ir gerokai pataiso eilėraščius...
S. Nėris mirė 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje nuo kepenų vėžio. Poetė
buvo palaidota Istorijos muziejaus sodelyje Kaune. 1992 m. palaikai
iškilmingai perlaidoti į Petrašiūnų kapines.
Antrojo pasaulinio karo metų poezija – Salomėjos Nėries
kūrybinė kulminacija. Nepaisant ideologinės kūrybos, S. Nėris rašo
poeziją, kuri savo temomis ir motyvais artima daugeliui karo metais
kūrusių rašytojų ir poetų – jie rašo apie Tėvynės ilgesį,
tragiškus likimus ir vidines kovas.