Simonas Daukantas (1793 m. spalio 28 d., Kalviai, Skuodo raj. – 1864 m. gruodžio 6 d., Papilė, Akmenės rajonas) – lietuvių istorikas, rašytojas ir švietėjas, pirmosios lietuviškai parašytos Lietuvos istorijos autorius.
Gimė 1793 m. Žemaitijoje pasiturinčioje eigulio Jurgio Daukanto šeimoje.
Buvo vyriausias vaikas.
Mokėsi Kretingos pradinėje ir Žemaičių Kalvarijos 4 klasių
mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, Vilniaus universitete, kur įgijo teisės
magistro laipsnį. Baigdamas VU, 1822 m. Simonas Daukantas
parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba
„Darbai senųjų lietuvių ir
žemaičių“. Be gimtosios, mokėjo lotynų, lenkų,
rusų, latvių, vokiečių, prancūzų kalbas, turėjo turtingą mokslinę
biblioteką.
Baigęs universitetą, Daukantas 1826–1850
m. dirbo Rygoje ir Peterburge, buvo valdininkas. Čia jis sukūrė savo
svarbiausius istorijos veikalus: „Pasakojimus apie
veikalus lietuvių tautos senovėje“ ir pirmąją
lietuvių kultūros istoriją „Būdas senovės
lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“.
Daukantas rinko ir publikavo tautosaką, leido ūkinių patarimų
knygeles Lietuvos valstiečiams, parašė ir išleido mokykloms
skirtą lietuvišką lotynų kalbos vadovėlį, lotynų kalbos
skaitinius, lietuvišką elementorių. Rašė
lenkų–lietuvių kalbų žodyną, lotynų–lietuvių kalbų
žodyną.
Dėl pašlijusios sveikatos anksčiau
išėjo į pensiją ir 1850–1855 m. gyveno Varniuose pas
Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių, o 1855–1859 m. kartu su
literatu Mikalojumi Akelaičiu gyveno dvare Latvijoje netoli Bauskės.
Paskui grįžo į Žemaitiją, glaudėsi pas gimines, bičiulius.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais pasiligojęs apsistojo pas Papilės
kleboną Ignotą Vaišvilą.
Mirė 1864 m.
pabaigoje, palaidotas Papilėje.
