Grožinė literatūra už SUPERKAINĄ! Tūkstančiai knygų čia >>>
Tomas Venclova (1937 m. rugsėjo 11 d., Klaipėda)
– Lietuvos poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas,
eseistas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (2000 m.).
Gimė 1937 m. Klaipėdoje, poeto ir sovietinio veikėjo Antano Venclovos
šeimoje.
Per karą tėvui pasitraukus į Rusiją, augo pas senelį, klasikinės
filologijos profesorių Merkelį Račkauską. Šeštajame
dešimtmetyje Vilniaus universitete studijavo antikines kalbas ir
lituanistiką, vėliau ilgesnį laiką gyveno ir mokėsi Maskvoje,
Peterburge (tuometiniame Leningrade), Tartu.
Venclovos
pažiūroms lemiamą įtaką turėjo 1956-ųjų Vengrijos sukilimas –
iš socialistiniais idealais tikinčio komjaunuolio jis virto
sistemos kritiku. Iš pradžių Venclova laikėsi literatūrinio
gyvenimo nuošalėje, šeštajame ir septintajame
dešimtmetyje dirbo daugiausia kaip vertėjas (vertė Viljamą
Šekspyrą , Tomą Sternsą Eliotą, Borisą Pasternaką, Česlovą
Milošą, Josifą Brodskį ir kt.). Aštuntajame
dešimtmetyje, stiprėjant brežneviniam sąstingiui, Venclova
pradėjo atvirai konfrontuoti su valdžia.
1975-aisiais jis
parašė atvirą laišką Lietuvos komunistų partijos Centro
komitetui, kuriame pareiškė norą emigruoti ir išdėstė
savo apsisprendimo priežastis.
1976-aisiais jis tapo vienu iš žmogaus teises ginančios, disidentinės Helsinkio grupės įkūrėjų.
1977-aisiais valdžia galų gale leido Venclovai išvykti iš Sovietų Sąjungos. Poetas apsistojo JAV, kur dėstė įvairiose aukštosiose mokyklose, o nuo 2012 m. yra Jeilio (Yale) universiteto slavistikos profesorius emeritas.
