Tove Jansson

Jos tėtis buvo skulptorius, o mama iš Švedijos kilusi dailininkė. Beveik pusmetį Tuvė su tėvais praleisdavo saloje, kuri ir tapo jos knygų veiksmo vieta – garsiuoju trolių Mumių slėniu.

T. Janson studijavo dailę Helsinkyje, Stokholme bei Paryžiuje. Pradžioje ji iliustruodavo kitų autorių knygas, o 1938 m. T. Janson parašė pirmą savo knygą „Maži troliai ir didelis potvynis“, kurią pati ir iliustravo. Taip prasidėjo visas ciklas knygų apie trolių Mumių nuotykius: „Burtininko skrybėlė“ (1948), „Muminuko tėčio Memuarai“ (1950), „Baisus vidurvasaris“ (1954), „Stebuklinga žiema“ (1957), „Nematomas vaikas“ (1962) bei kitos. Šios knygos lėmė rašytojai pasaulinę šlovę, jos išverstos daugiau nei į 30 kalbų. 1966 metais Tuvė Janson apdovanota Hanso Kristiano Anderseno premija. Be daugybės kitų apdovanojimų ji gavo aukščiausią vaikų apdovanojimą – Šypsenos ordiną.

Mumių slėnis – tai ramus kampelis, pilnas džiugesio, meilės bei namų jaukumo. Troliai Mumiai – tai rašytojos sugalvoti maži padarėliai, kurie išoriškai visai nepanašūs į žmones, bet elgiasi kaip suaugę žmonės – rūko pypkę, rašo atsiminimus, dirba ūkio darbus, o žaidžia kaip vaikai. Tai malonios ir geraširdės būtybės.

Rašytoja yra parašiusi ir kitų kūrinių. Savo vaikystę aprašė apsakyme „Skulptoriaus duktė“ (1968), išleido apsakymų rinkinius „Klausytoja“ (1971) bei „Žalias namas“ (1978), romaną „Saulės miestas“ (1974). Šie T. Janson kūriniai neliko nepastebėti, juos įvertino ir skaitytojai, ir kritikai. Knygoje „Vasaros knyga" senatvė ir vaikystė susitinka skirtinguose kontekstuose.