Beveik pusmetį Tuvė su tėvais praleisdavo saloje, kuri ir tapo jos
knygų veiksmo vieta – garsiuoju trolių Mumių slėniu.
T. Janson studijavo dailę Helsinkyje, Stokholme bei Paryžiuje.
Pradžioje ji iliustruodavo kitų autorių knygas, o 1938 m. T. Janson
parašė pirmą savo knygą „Maži troliai ir didelis potvynis“, kurią
pati ir iliustravo. Taip prasidėjo visas ciklas knygų apie trolių Mumių
nuotykius: „Burtininko skrybėlė“ (1948), „Muminuko tėčio
Memuarai“ (1950), „Baisus vidurvasaris“ (1954), „Stebuklinga
žiema“ (1957), „Nematomas vaikas“ (1962) bei kitos. Šios knygos
lėmė rašytojai pasaulinę šlovę, jos išverstos daugiau nei į 30
kalbų. 1966 metais Tuvė Janson apdovanota Hanso Kristiano Anderseno
premija. Be daugybės kitų apdovanojimų ji gavo aukščiausią vaikų
apdovanojimą – Šypsenos ordiną.
Mumių slėnis – tai ramus kampelis, pilnas džiugesio, meilės bei
namų jaukumo. Troliai Mumiai – tai rašytojos sugalvoti maži
padarėliai, kurie išoriškai visai nepanašūs į žmones, bet elgiasi
kaip suaugę žmonės – rūko pypkę, rašo atsiminimus, dirba ūkio
darbus, o žaidžia kaip vaikai. Tai malonios ir geraširdės būtybės.
Rašytoja yra parašiusi ir kitų kūrinių. Savo vaikystę aprašė
apsakyme „Skulptoriaus duktė“ (1968), išleido apsakymų rinkinius
„Klausytoja“ (1971) bei „Žalias namas“ (1978), romaną „Saulės
miestas“ (1974). Šie T. Janson kūriniai neliko nepastebėti, juos
įvertino ir skaitytojai, ir kritikai. Knygoje „Vasaros knyga"
senatvė ir vaikystė susitinka skirtinguose kontekstuose.
