Valentina Šereikienė – socialinių
mokslų daktarė, rašytoja, visuomenės veikėja, kultūrologė,
knygų apie Tėvą Stanislovą autorė.
Valentina
Šereikienė gimė tremtyje. 1988 m. Maskvos valstybiniame
kultūros institute apgynė edukologijos disertaciją „Žemės ūkio
specialistų aktyvios gyvenimo pozicijos formavimas
kultūros-švietimo darbo priemonėmis“, jai suteiktas
socialinių mokslų daktarės vardas.
Nuo 2009-ųjų
vadovauja nevyriausybinei organizacijai „Šviesuva“.
Su ja organizuoja ir įgyvendina įvairius švietimo, sveikos
gyvensenos, mokslo projektus, organizuoja renginius jaunimui. Be to,
Valentinos Šereikienės vadovaujama asociacija leidžia metodinę
literatūrą.
Už nuopelnus Kauno miestui 2014 m. apdovanota
burmistro Jono Vileišio medaliu.
Laisvalaikiu mėgsta
groti fortepijonu, domisi papūgėlių auginimu, tapyba ir kulinarija.
Valentina Šereikienė pasakoja, kad su Tėvu Stanislovu
susipažino dar 1986 m., prispausta gyvenimo negandų. Pažintis truko
devyniolika metų, iki pat vienuolio mirties. Valentina
Šereikienė atvira – visą gyvenimą ji buvo nutolusi nuo
bažnyčios, tačiau pertvarkos metais neteko darbo ir žemė ėmė slysti
iš po kojų. Daktaro laipsnį turinti moteris buvo priversta
dirbti fizinį darbą, sušlubavo ir brangiausio žmogaus –
sūnaus – sveikata. Nevilties, depresijos ir vidinės krizės
kamuojamai moteriai trūko dvasinės paramos.
Netikėtai ji
išgirdo apie stebuklus darantį kunigą Kėdainių rajone. Pirmas
įspūdis, kaip prisipažįsta, beveik nuvylė. Tačiau Tėvas
Stanislovas išklausė ją ir pasiūlė pernakvoti Paberžėje, o
išvykstant padovanojo katekizmą ir maldaknygę. Keliaujant namo
atsivertusi knygeles moteris patyrė nenusakomą jausmą. Nuo tada į
Paberžę sugrįždavo nuolat, o dabar apie bendravimo su neeiline asmenybe
patirtį pasakoja knygose: „Tėvas
Stanislovas. Paskutinis pamokslas“, „Gerontologijos
pamokos pagal tėvą Stanislovą“ ir „Tėvo Stanislovo
saulė“. Ji teigia, kad pagrindinė ir svarbiausia jo pamoka
– pasaulyje nėra nereikalingų žmonių.
