Varlamas Šalamovas

išvyko iš Vologdos ir įsidarbino odų raugykloje Kuncevo mieste. 1926 m. įstojo į Maskvos valstybinio universiteto tarybinės teisės fakultetą, tačiau po poros metų buvo pašalintas už tai, kad nuslėpė „socialinę kilmę“ - nenurodė esąs šventiko sūnus.

Studijuodamas rašė eilėraščius, dalyvavo įvairuose literatūriniuose susibūrimuose, lankėsi poezijos vakaruose. Siekdamas aktyviai dalyvauti šalies visuomeniniame gyvenime prisijungė prie Maskvos universitete susikūrusios Levą Trockį palaikančios organizacijos. 1927 m. dalyvavo Spalio revoliucijos 10-ųjų metinių demonstracijoje su šūkiu „Šalin Staliną!“

1929 m. vasario 19 d. suimtas kaip „socialiniu požiūriu pavojingas elementas“, nuteistas trejiems metams, ištremtas į lagerį Višeroje prie Uralo. Dirbo statant chemijos kombinatą, susipažino su pirmąja žmona Galina Gudz (susituokė 1934 m.). 1931 m. paleistas, grįžo į Maskvą. 1935 m. gimė dukra Elena. Iki 1937 metu dirbo įvairiuose žurnaluose. Pirmasis Varlam Šalamov kūrinys „Trys daktaro Austino mirtys“ buvo išspausdinta žurnale „Oktiabr“.

Antrą kartą „už kontrrevoliucinę veiklą“ areštuotas 1937 m., nuteistas penkeriems metams, bausmę atliekant siunkiųjų darbų lageryje. Dirbo aukso kasyklose Magadane, vėliau anglies šachtose Dželgale. 1943 m. gavo dar vieną naują 10 metų bausmę „už antitarybinę agitaciją" - pavadino emigravusį rašytoją Ivaną Buniną „rusų klasiku“. Dirbo šachtose, kirto mišką, bandė bėgti, buvo pagautas, sunkiai susirgo, gulėjo ligoninėje.

Išgelbėjo Varlamo Šalamovo gydytojas A. Pantiuchov, kuris užrašė jį į prie kalinių ligoninės organizuojamus felčerių kursus. Baigęs kursus Šalamovas dirbo ligoninėje chirurgijos skyriuje ir miško kirtimvietėse felčeriu. Tuo metu pradėjo rašyti eilėraščius, kurie vėliau išleisti kaip „Kolymos sąsiuviniai“. Iš viso lageriuose ir kalėjimuose praleido 20 metų.

1951 m. Šalamovas buvo paleistas, dar du metus privalėjo gyventi Kolymoje, dirbo felčeriu, nes reikėjo sutaupyti pinigų kelionei namo. Išvyko 1953 m. Sveikata visai suprastėjo, Šalamov neturėjo teisės gyventi Maskvoje. Sugebėjo įsidarbinti durpių kasykloje tiekimo agentu Kalinino srityje. Šeima iširo, dukra net nepažinojo tėvo.

1954 m. pradėjo rašyti garsiuosius atsiminimus „Kolymos apsakymai" (1954-1973).

1956 m. buvo reabilituotas, rašytojui leista gyventi Maskovoje. Tais pačiau metais susituokė su O. Nekliudova (išsiskyrė 1966 m.). Dirbo žurnaluose „Maskva“, „Novyj mir“. Sveikata labai pablogėjo, rašytojui nustatytas Menjerio sindromas, dėl kurio ištinka svaigimo priepuoliai, prastėja klausa.

1973 m. buvo priimtas į SSRS rašytojų sąjungą. Deja, ten nepritapo. Protestavo, kai „Kolymos pasakojimai" be jo sutikimo buvo išleisti Vakaruose.

1978 m. sveikata dar labiau pablogėjo - visiškai prarando klausą ir regėjimą, sunkiai kalbėjo ir beveik nevaikščiojo, padažnėjo Menjerio priepuoliai. 1979 m. draugai iš Rašytojų sąjungos pasirūpino, kad Šalamov būtų apgyvendintas invalidų ir senelių prieglaudoje.

1980 m. patyrė insultą. Taip pačiais metais sužinojo, kad jam skirta Prancūzijos PEN klubo premija.

Rašytoją dažnai lankydavo žurnalistai iš užsienio, todėl prieglaudos medicinos komisija nurodė Šalamov perkelti į psichiatrijos ligoninę. Šaltą 1982 m. sausio naktį jį nuogą pririšo prie kėdės ir išvežė į pamišėlių namus.

Rašytojas susirgo plaučių uždegimu ir po dviejų dienų mirė.