Knygų su minimaliais DEFEKTAIS PAPILDYMAS Naršykite čia >>>
Viktoras Hugo (Victor Marie Hugo, 1802 m. vasario 26
d., Prancūzija – 1885 m. gegužės 22 d., Prancūzija) –
prancūzų rašytojas, poetas, akademikas.
Hugo gimė 1802
m. Bezansono mieste Prancūzijoje. Jis buvo trečiasis ir paskutinis
Napoleono kariuomenės kapitono L. S. Hugo (1773–1828) ir Sophie
Trébuchet (1772–1821) vaikas.
Kadangi tėvas buvo aukštas pareigas einantis kariškis,
vaikystėje šeima daug keliavo. Victor dar vaikystėje aplankė
Kordsiką, Marselį, gyveno įvairiuose Italijos miestuose. Po tėvų
skyrybų su motina gyveno Paryžiuje.
Pražioje mokėsi privačiame
Kordje pensione, vėliau Liudviko Didžiojo licėjuje. Rašyti
pradėjo 14-os metų. Kai Viktorui buvo 19 metų mirė motina ir jis
turėjo pats ieškoti pragyvenimo šaltinio. Hugo nutarė tapti
rašytoju. Jau pirmieji jo kūrybiniai bandymai buvo pastebėti
literatūros pasaulyje ir sulaukė skaitytojų susidomėjimo.
1822 m. pasirodė jo pirmasis poezijos rinkinys, kuris patiko Liudikui
XVIII ir Hugo buvo skirta kasmetinė renta. Tais pačiais metais Viktoras
Hugo vedė Adelę Fušė, ir su kuria susilaukė penkių vaikų.
Pirmasis romanas išleistas 1823 m. 1824 m. pasirodė
eilėraščių rinkinys „Naujosios
odės“.
1825 m. Hugo apdovanotas Garbės legiono
ordinu.
1827 m. pasirodė drama
„Kromvelis“, sulaukusi visuotino
dėmesio ir tapusi romantizmo manifestu.
1829 m. pasirodė dar vienas
garsus Hugo kūrinys - drama
„Ernani“. Dramaturgijos eksperimentai
atnešė Hugo turtus. Aktyviai bendradarbiaudamas su teatru Hugo
įgijo dar vieną turtą - jo gyvenime atsirado Juliette Drouet, ši
aktorė daugiau nei 30 metų buvo Hugo mūza ir meilužė.
1831
m. pasirodė garsiausia Hugo knygą - „Paryžiaus
katedra“.
1841 m. Hugo tapo Prancūzijos
Akademijos nariu.
Nuo 1843 m., tragiškai žuvus dukrai ir
žentui, Hugo pasitraukė iš visuomeninės veiklos ir atsidavė
literatūrai.
Už atsidavimą karaliui 1845 m. Hugo suteiktas grafo
titutas ir jis tapo peru.
1848 m. revoliucija vėl grąžino
rašytoją į aktyvų visuomeninį-politinį gyvenimą. Jis
išrenkamas Steigiamojo susirinkimo deputatu, aktyviai pasisakė
prieš Liudviką Napoleoną Bonapartą, o šiam atėjus į
valdžią, po 1851 m. perversmo, buvo priverstas bėgti ir apsistojo
Briuselyje, kur toliau rašo Napoleoną ir jo perversmą
kritikuojančius kūrinius. Vėliau Hugo beveik du dešimtmečius
praleido emigracijoje - gyveno Britanijos saloje. Tremtyje parašė
du garsius kūrinius - „Žmogus, kuris
juokėsi“ ir „Vargdieniai“.
1870 m. nuvertus Napoleoną, Hugo grįžo į Prancūziją.
Jam
mirus Prancūzijoje paskelbtas nacionalinis gedulas, laidotuvių
procesijoje dalyvavo apie milijoną žmonių.
Palaidotas Paryžiaus
Panteone, ten pat kur ilsisi Ruso ir Volteras.