Knygų su minimaliais DEFEKTAIS PAPILDYMAS Naršykite čia >>>

0

Viktoras Hugo (Victor Marie Hugo, 1802 m. vasario 26 d., Prancūzija – 1885 m. gegužės 22 d., Prancūzija) – prancūzų rašytojas, poetas, akademikas.

Hugo gimė 1802 m. Bezansono mieste Prancūzijoje. Jis buvo trečiasis ir paskutinis Napoleono kariuomenės kapitono L. S. Hugo (1773–1828) ir Sophie Trébuchet (1772–1821) vaikas.

Viktoras Hugo (Victor Hugo) knygos


Paryžiaus katedra | Viktoras Hugo (Victor Hugo)
Nuolaida knygai -28%
14,49 € 19,99 € *
Turime sandėlyje
Paryžiaus katedra | Viktoras Hugo (Victor Hugo)
7,49 € 8,99 € *
Turime sandėlyje

Kadangi tėvas buvo aukštas pareigas einantis kariškis, vaikystėje šeima daug keliavo. Victor dar vaikystėje aplankė Kordsiką, Marselį, gyveno įvairiuose Italijos miestuose. Po tėvų skyrybų su motina gyveno Paryžiuje.
Pražioje mokėsi privačiame Kordje pensione, vėliau Liudviko Didžiojo licėjuje. Rašyti pradėjo 14-os metų. Kai Viktorui buvo 19 metų mirė motina ir jis turėjo pats ieškoti pragyvenimo šaltinio. Hugo nutarė tapti rašytoju. Jau pirmieji jo kūrybiniai bandymai buvo pastebėti literatūros pasaulyje ir sulaukė skaitytojų susidomėjimo.

1822 m. pasirodė jo pirmasis poezijos rinkinys, kuris patiko Liudikui XVIII ir Hugo buvo skirta kasmetinė renta. Tais pačiais metais Viktoras Hugo vedė Adelę Fušė, ir su kuria susilaukė penkių vaikų.

Pirmasis romanas išleistas 1823 m. 1824 m. pasirodė eilėraščių rinkinys Naujosios odės.
1825 m. Hugo apdovanotas Garbės legiono ordinu.
1827 m. pasirodė drama Kromvelis, sulaukusi visuotino dėmesio ir tapusi romantizmo manifestu.
1829 m. pasirodė dar vienas garsus Hugo kūrinys - drama Ernani. Dramaturgijos eksperimentai atnešė Hugo turtus. Aktyviai bendradarbiaudamas su teatru Hugo įgijo dar vieną turtą - jo gyvenime atsirado Juliette Drouet, ši aktorė daugiau nei 30 metų buvo Hugo mūza ir meilužė.

1831 m. pasirodė garsiausia Hugo knygą - Paryžiaus katedra.

1841 m. Hugo tapo Prancūzijos Akademijos nariu.
Nuo 1843 m., tragiškai žuvus dukrai ir žentui, Hugo pasitraukė iš visuomeninės veiklos ir atsidavė literatūrai.
Už atsidavimą karaliui 1845 m. Hugo suteiktas grafo titutas ir jis tapo peru.

1848 m. revoliucija vėl grąžino rašytoją į aktyvų visuomeninį-politinį gyvenimą. Jis išrenkamas Steigiamojo susirinkimo deputatu, aktyviai pasisakė prieš Liudviką Napoleoną Bonapartą, o šiam atėjus į valdžią, po 1851 m. perversmo, buvo priverstas bėgti ir apsistojo Briuselyje, kur toliau rašo Napoleoną ir jo perversmą kritikuojančius kūrinius. Vėliau Hugo beveik du dešimtmečius praleido emigracijoje - gyveno Britanijos saloje. Tremtyje parašė du garsius kūrinius - Žmogus, kuris juokėsi ir Vargdieniai.
1870 m. nuvertus Napoleoną, Hugo grįžo į Prancūziją.

Jam mirus Prancūzijoje paskelbtas nacionalinis gedulas, laidotuvių procesijoje dalyvavo apie milijoną žmonių.
Palaidotas Paryžiaus Panteone, ten pat kur ilsisi Ruso ir Volteras.