Vydūnas

Detmoldas, Vokietija) – didysis lietuvių humanistas, rašytojas, žymiausias Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas.

Tėvas - Anskis Starosta - baigė Berlyno evangelikų misionierių seminariją, buvo mėgiamas aplinkinių parapijų dvasininkų, todėl mažasis Vilhelmas augo apsiskaičiusių, šviesaus proto žmonių aplinkoje. Namuose buvo daug religinių raštų, literatūros klasikos veikalų.
Motina – Marija Ašmontaitė, turtingų ūkininkų duktė, ugdė gausios šeimos, kurioje augo keturi berniukai ir dvi mergaitės, meninius pomėgius. Tuo metu Vilhelmas susižavėjo arfa, vėliau ją nusipirko ir kasdien skambindavo.
Gyvendamas Vokietijai priklausiusios Rytų Prūsijos lietuviškojoje dalyje, nuo mažens patyrė sudėtingus dviejų tautų – vokiečių ir lietuvių – santykius. Vilhelmas mokėsi Ragainės mokytojų seminarijoje, čia parašė pirmuosius literatūrinius kūrinėlius vokiečių kalba, tačiau perskaitęs "Aušrą" apsisprendė rašyti lietuviškai.
Baigęs seminariją, dvidešimtmetis Vilhelmas Storosta mokytojavo Kintų pradinėje mokykloje (1888–1892), vedė Klarą Fiulhazę. Nuo 1892 m. dirbo mokytoju Tilžės devynklasėje berniukų mokykloje. Gyvendamas Kintuose įstengė nugalėti tais laikais nepagydomą – tapo vegetaras, išmoko rūpintis sielos ir kūno sveikata.
Vilhelmas Storosta pasižymėjo plačia erudicija, dėstė vokiečių, anglų, prancūzų, lietuvių kalbas, geografiją, istoriją, kūno kultūrą.

Pasinaudojo liaudies mokytojams suteikta galimybe per atostogas laisvo klausytojo teisėmis studijuoti Vokietijos universitetuose  keletą vasarų praleido Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose, čia studijavo filosofiją, literatūrą, meną, sociologiją, gamtos mokslus, teisę, mokėsi senosios sanskrito kalbos.
1907 m. pasirinko Vydūno literatūrinę pavardę, save kildino iš Krivių Krivaičio giminės.

1912 m. Vydūnas išėjo į pensiją, tik retkarčiais sugrįždavo į pedagoginį darbą (lietuvių kalbą dėstė Rytų seminare prie Berlyno universiteto, literatūrą Telšių gimnazijoje, mokytojų kursuose Palangoje). Visas jėgas skyrė kultūrinei veiklai, į kurią įsitraukė nuo 1895 m., pradėjęs diriguoti jau dešimtmetį veikusios kultūros draugijos „Birutė“ chorui. 
1899 m. įkūrė Tilžės lietuvių giedotojų draugiją, kuriai vadovavo iki 1935m., kai buvo uždrausta.

Vydūnas pats parašė ir režisavo per keturiasdešimt dramų.
Iš sanskrito į lietuvių kalbą išvertė vieną svarbiausių indų religinių tekstų – "Bhagavadgytą".
Svarbiausi filosofiniai veikalai – traktatas "Mūsų uždavinys" (1911, 1921), "Tautos gyvata" (1920), "Sąmonė" (Sąmoningumas ir nesąmoningumas), "Žvilgsniai į gyvenimo esmę" (1936), parengė žodyną "Vokiečių–lietuvių žodžių rinkinys" (1916), taip pat lietuvių kalbos vadovėlį (1919). Vydūno literatūrinį palikimą sudaro per 60 knygų.

1938 m. Vydūnas uždarytas į kalėjimą, iš kurio paleistas tik pasigirdus Lietuvos, Vokietijos žymių rašytojų protesto balsams. 1944 m. su Tilžės gyventojais evakuotas į Vokietiją. Nuo 1946-ųjų gyveno Detmolde, kur aktyviai dalyvavo kultūrinėje evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių bei Lietuvos pabėgėlių veikloje, bendradarbiavo spaudoje.
Vydūnas mirė Detmolde 1953 m. vasario 20 d., likus mėnesiui iki 85-ojo gimtadienio.
1991 m. spalio 19 d. Vydūno palaikai perkelti į Bitėnų kapinaites prie Rambyno.