Vydūnas (Vilhelmas Storosta, 1868 m. kovo 22 d., Jonaičiai, Šilutės raj. – 1953 m. vasario 20 d.
Detmoldas, Vokietija) – didysis lietuvių humanistas, rašytojas, žymiausias Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas.
Tėvas - Anskis Starosta - baigė Berlyno evangelikų misionierių
seminariją, buvo mėgiamas aplinkinių parapijų dvasininkų, todėl
mažasis Vilhelmas augo apsiskaičiusių, šviesaus proto žmonių
aplinkoje. Namuose buvo daug religinių raštų, literatūros
klasikos veikalų.
Motina – Marija Ašmontaitė,
turtingų ūkininkų duktė, ugdė gausios šeimos, kurioje augo
keturi berniukai ir dvi mergaitės, meninius pomėgius. Tuo metu Vilhelmas
susižavėjo arfa, vėliau ją nusipirko ir kasdien skambindavo.
Gyvendamas Vokietijai priklausiusios Rytų Prūsijos lietuviškojoje
dalyje, nuo mažens patyrė sudėtingus dviejų tautų – vokiečių
ir lietuvių – santykius. Vilhelmas mokėsi Ragainės mokytojų
seminarijoje, čia parašė pirmuosius literatūrinius
kūrinėlius vokiečių kalba, tačiau perskaitęs "Aušrą"
apsisprendė rašyti lietuviškai.
Baigęs seminariją,
dvidešimtmetis Vilhelmas Storosta mokytojavo Kintų pradinėje
mokykloje (1888–1892), vedė Klarą Fiulhazę. Nuo 1892 m. dirbo
mokytoju Tilžės devynklasėje berniukų mokykloje. Gyvendamas Kintuose
įstengė nugalėti tais laikais nepagydomą – tapo vegetaras,
išmoko rūpintis sielos ir kūno sveikata.
Vilhelmas Storosta
pasižymėjo plačia erudicija, dėstė vokiečių, anglų, prancūzų,
lietuvių kalbas, geografiją, istoriją, kūno kultūrą.
Pasinaudojo liaudies mokytojams suteikta galimybe per atostogas laisvo
klausytojo teisėmis studijuoti Vokietijos universitetuose keletą
vasarų praleido Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose,
čia studijavo filosofiją, literatūrą, meną, sociologiją, gamtos
mokslus, teisę, mokėsi senosios sanskrito kalbos.
1907 m. pasirinko
Vydūno literatūrinę pavardę, save kildino iš Krivių
Krivaičio giminės.
1912 m. Vydūnas išėjo į
pensiją, tik retkarčiais sugrįždavo į pedagoginį darbą (lietuvių
kalbą dėstė Rytų seminare prie Berlyno universiteto, literatūrą
Telšių gimnazijoje, mokytojų kursuose Palangoje). Visas jėgas
skyrė kultūrinei veiklai, į kurią įsitraukė nuo 1895 m., pradėjęs
diriguoti jau dešimtmetį veikusios kultūros draugijos
„Birutė“ chorui.
1899 m. įkūrė Tilžės
lietuvių giedotojų draugiją, kuriai vadovavo iki 1935m., kai buvo
uždrausta.
Vydūnas pats parašė ir režisavo per
keturiasdešimt dramų.
Iš sanskrito į lietuvių
kalbą išvertė vieną svarbiausių indų religinių tekstų –
"Bhagavadgytą".
Svarbiausi filosofiniai veikalai – traktatas
"Mūsų uždavinys" (1911, 1921), "Tautos gyvata" (1920), "Sąmonė"
(Sąmoningumas ir nesąmoningumas), "Žvilgsniai į gyvenimo esmę" (1936),
parengė žodyną "Vokiečių–lietuvių žodžių rinkinys" (1916),
taip pat lietuvių kalbos vadovėlį (1919). Vydūno literatūrinį
palikimą sudaro per 60 knygų.
1938 m. Vydūnas uždarytas į
kalėjimą, iš kurio paleistas tik pasigirdus Lietuvos, Vokietijos
žymių rašytojų protesto balsams. 1944 m. su Tilžės gyventojais
evakuotas į Vokietiją. Nuo 1946-ųjų gyveno Detmolde, kur aktyviai
dalyvavo kultūrinėje evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių bei Lietuvos
pabėgėlių veikloje, bendradarbiavo spaudoje.
Vydūnas mirė
Detmolde 1953 m. vasario 20 d., likus mėnesiui iki 85-ojo gimtadienio.
1991 m. spalio 19 d. Vydūno palaikai perkelti į Bitėnų kapinaites
prie Rambyno.