Vytautas Mačernis (1921 m. birželio 5 d., Šarnelė, Žemaičių Kalvarija – 1944 m. spalio 7 d., Žemaičių Kalvarija) – lietuvių poetas.
Būsimą poetą daugiausia augino senelė, kuri mirė būdama 80 metų.
Namiškiams Vytukas atrodė kaip „ne šio pasaulio“
vaikas - buvo susimąstęs, užsisklendęs savyje, anksti pradėjo domėtis
knygomis.
1935 m. baigė Sedos progimnaziją, paskui mokėsi
Telšių gimnazijoje. Čia parašė pirmuosius
eilėraščius skirtus jaunų dienų draugei.
Baigęs
gimnaziją, 1939 m. pasirinko anglų kalbos ir literatūros studijas
Vytauto Didžiojo universitete..
1941 m. rudenį Mačernis
persikėlė į Vilniaus universitetą studijuoti filosofijos. Čia
susipažino su studentiškų draugijų nariais, pasinėrė į miesto,
apie kurį tiek svajojo vaikystėje, gyvenimą. Vilnių pažino taip gerai,
kad net įsidarbino senamiesčio gidu. 1943 m., kai universitetas buvo
uždarytas, Mačernis, kuriam tereikėjo išlaikyti baigiamuosius
egzaminus, baimindamasis, kad nacių okupacinė valdžia
neišsiųstų jo priverstiniams darbams, grįžo į
Šarnelę.
Čia vertė Oskaro Milašiaus kūrybą,
mokėsi prancūzų kalbos, nes ketino studijuoti Sorbonos universitete
Paryžiuje.
Vis gilėjantį pesimizmą lėmė ir nepavykusios
sužadėtuvės su Brone Vildžiūnaite – dėl neigiamos Mačernio
motinos reakcijos, sužadėtinė prašė atidėti vestuves. Sovietų
pajėgos nepaliaujamai artėjo prie Lietuvos sienų. 1944 m. rudenį poetas
apsisprendė trauktis, tačiau nespėjo. 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių
Kalvarijos pakraštyje važiuojant vežimu žuvo pataikius
artilerijos sviedinio skeveldrai.
Palaidotas be bažnytinių apeigų
ant tėviškės kalnelio.
Mačernio kelias pas
skaitytojus buvo nelengvas - stalinizmo laikotarpiu eilėraščiai
buvo uždrausti, į poetą skersakiavo budrūs cenzoriai: netiko jo
skaityti ir versti autoriai, aplinka, kurioje formavosi jo talentas,
gąsdino šeimos istorija (brolis – miške žuvęs
partizanas, motina su kitais vaikais buvo ištremta į Sibirą).
Poetą kaip klasiką įteisino 1990 m. Vilniuje išleista
iki šiol pilniausia jo kūrybos rinktinė "Po ūkanotu nežinios
dangum".