Winfried Georg Sebald (Vinfridas Georgas Zėbaldas, 1944 m. gegužės 18 d., Wertach, Vokietija – 2001 m. gruodžio 14 d., Norfolkas, Jungtinė Karalystė) – vokiečių rašytojas, poetas ir literatūrologas, nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio iki tragiškos žūties automobilio avarijoje gyvenęs ir dirbęs akademinį darbą Didžiojoje Britanijoje.
Iki žūties (57-erių), literatūros kritikai jį vadino vienu
svarbiausių savo epochos gyvųjų rašytojų ir pretendentu į
Nobelio literatūros premiją.
Vinfridas Georgas Sebaldas gimė
Wertach mieste, Bavarijoje, antrasis iš trijų Rosos ir Georgo
Sebaldų vaikų ir vienintelis jų sūnus. V. G. Sebaldas studijavo
vokiečių ir anglų literatūrą Freiburgo ir Fribourgo universitetuose.
1966–1969 m. dirbo Mančesterio universitete lektoriumi. 1967 m.
rašytojas vedė austrų kilmės žmoną Utę. 1970 m. tapo
dėstytoju Rytų Anglijos universitete, kuriame 1973 m. įgijo daktaro
laipsnį.
Šio autoriaus kūryba lyginta su J. L.
Borgeso, I. Calvino, T. Bernhardo, V. Nabokovo, F. Kafkos darbais.
Vinfrido Georgo Sebaldo kūrybos bruožai skleidžiasi atminties ir
atminties praradimo (tiek asmeninės, tiek kolektyvinės), nykimo
(civilizacijų, tradicijų ar fizinių objektų) motyvais. Jo
literatūroje ryškūs bandymai literatūriniu požiūriu susitaikyti
su Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto traumomis.
1992 m.
pasirodęs kūrinys „Išeiviai“ pelnė ne vieną
prestižinį literatūros apdovanojimą, buvo išverstas į daugelį
kalbų. Emigracija – ne tik gyvenamosios vietos pakeitimas,
atsiskyrimas, žmogiški praradimai, bet ir patirtis,
neišvengiamai paliekanti žymę kiekvieno žmogaus sieloje.
Romane „Austerlicas“ Vinfridas Georgas Sebaldas pasakoja apie
šaknų, savosios kalbos ir vardo netekusį žmogų, kuris
ieškodamas tėvynės, namų, savo vietos šiame pasaulyje
bando išspręsti sudėtingiausią praeities mįslę ir sykiu nutapo
skausmingą XX a. Europos istorijos panoramą.
