„Abiem pavidalais“ – ypatingo dėmesio ir ne vieno skaitymo reikalaujanti knyga. Knygos ištrauka

Daniela Hodrova yra čekų literatūros teoretikė, rašytoja, poetė ir vertėja. Jos kūryba lyginama su Franzu Kafka ar Gustavu Meyrinku. 1991 metais pasirodęs romanas „Abiem pavidalais“ sulaukė daugybės akademinių interpretacijų ir yra pirmoji Prahos trilogijos „Agonijos miestas“ (1999) dalis. Šios knygos naratyvas primena voratinklį – jame daug pradžios ir pabaigos neturinčių mazgų ir centrų, metaforų ir asociacijų, sukeltų kolektyvinės sąmonės ir pasąmonės archetipų, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Pavadinimą trilogijai iš Dantės Dieviškojoje komedijoje minimo „cittá dotente“ pasiskolinusi Hodrova bando apčiuopti Prahos dvasią, jos genius loci, pabrėždama tragiškus miesto ir jo gyventojų istorijos aspektus. „Miestas yra dalis manęs, o aš esu jo dalis, mes – viena būtybė“, – sako rašytoja.

Kviečiame skaityti romano „Abiem pavidalais“ ištrauką. Knygą iš čekų kalbos vertė Kristė Karvelytė, išleido leidykla „Hubris“. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Vaikų kambario langas

Alicija Davidovičiova niekada nebūtų patikėjusi, kad jos vaikų kambario langas taip menkai pakilęs virš Olšanų kapinių, jog kūnas tą atstumą įveiks per mažiau nei dvi sekundes.

Kamaraitėje tarytum kažkas patyliukais dejuoja. Alicija įžengia vidun ir mato: prie stalo sėdi močiutė, jos veidu rieda ašaros. Ant stalo patiesta šabo staltiesė. Galbūt vieną dieną kas nors iš jos pasisiūs suknelę, šabo suknelę, topteli Alicijai.

„Kodėl verki, močiut?“ – klausia Alicija, o močiutė Davidovičiova pamoja ranka į kampą:

„Žiū, senelis svogūnus lupa…“

„Bet juk senelis…“

„Ša“, – močiutė Davidovičiova priglaudžia prie lūpų pirštą.

Kamaraitės kampe svogūnus laupantis senelis Davidovičius sausai sukikena, lyg būtų išgirdęs Alicijos nuogastavimą iki galo. Alicija supranta, kad prasikalto, nors dar prieš žengdama į kamaraitę buvo įsitikinusi, jog senelis numirė prieš tris mėnesius: gerai prisiminė, kaip vieną dieną jis pargrįžo iš ponios Soškovos, pas kurią jau daugybę metų gyveno. Senelis grįžęs į sandėliuką numirti, visas sulaužytas po to, kai Hagibore vokiečiai ištempė jo kūną ant kankinimų suolo ir traiškė ant laužymo rato. Paskui jau nebegalėjęs judėti ir močiutė rūpinusis juo kaip mažu vaiku. Kiekvieną rytą, kai jį rengdavusi, senelis jai grasindavęs, kad vėl eis pas ponią Soškovą, bet paskui visuomet nutildavo ir ligi pat vakaro likdavo sėdėti ten, kur būdavo pasodinusi močiutė, tik retkarčiais sausai sukikendavo, kikenimas nesiliaudavęs ir tada, kai močiutė paskui jį nurengdavusi ir guldydavusi į lovą. Ir tuo savo kikenimu senelis Davidovičius tarytum norėjęs pasakyti: „Va ir veltui tu man taip stengiesi, eisiu ašai vėl pas ponią Soškovą, tyčia eisiu.“ Bet niekur neidavo, mat gėdinosi poniai Soškovai rodytis toks apgailėtinas – o vėliau ten būtų galėjęs nueiti nebent keturpėsčias.

Alicija nežinojo, kaip užglaistyti savo kaltę, dėl to paklausė močiutės Davidovičiovos, kodėl šiandien patiesė šabo staltiesę. O močiutė siaubingai nustebo: „Nejau, mergužėle, būsi pamiršusi, kad šiandien Pavelas Santneris ateina prašyti senelį tavo rankos? Tai jis, užsukęs rytą, atnešė svogūnų. Nudžiugo, kai jam pasakėme, kad tau jau geriau.“

Alicija Davidovičiova nežinojo ką ir manyti apie močiutės paistalus dėl Pavelo Santnerio ir svogūnų. Pavelas Santneris iš tiesų buvo jos kavalierius, tačiau prieš dvi savaites jis išvyko transportu. O jei ir būtų vėl pasirodęs, vargu ar pultų nešti svogūnų. Ir kam jam eit prašyti jos rankos senelio, jei senelis jau… Be to, Alicija nebuvo tikra, ar Pavelas Santneris apskritai nori ją vesti, šis nebuvo iš tų, kurie galvoja apie vedybas, negalvojęs apie jas net kai prieš išvažiuodamas laikė Aliciją savo glėbyje, ne, šito norėjusi ji, o ne jis, ano mintys skraidė visiškai kitur. O vėliau, kai Alicija žiūrėjo jam pavymui, kaip nueina per Olšanų kapines, žiūrėjo jam pavymui pro vaikų kambario langą – savo aštuoniolikmečio kambario langą – jis į ją net akių nepakėlė.

Kamaraitėje ir vėl tyliai suvaitojo močiutė Davidovičiova, sunku buvo suprasti, ar rauda tai, ar šabo malda. Alicija Davidovičiova atsargiai uždarė duris. Pasvarstė, ką geriau apsirengti, kai ateis Pavelas Santneris: teatro suknelę ar būti visiškai nuogai. Ko gero, bus grįžęs, jei atnešė močiutei Davidovičiovai svogūnų, ko gero, ir tikrai ateisiąs, jei jau močiutė Davidovičiova patiesė šabo staltiesę, o senelis Davidovičius prisikėlė iš mirusiųjų. Ko gero, pagaliau ateisiąs paprašyti jos rankos, nors visa tai atrodo labai keista.

Galiausiai nusprendė apsivilkti suknelę – balta apykaklė buvo šiek tiek susiglamžiusi, mat suknelė ilgai kabėjo spintoje (buvo per didelė, o ir Alicija liovėsi lankytis teatre), tačiau laiko išlyginti apykaklei neturėjo, juk Pavelas Santneris galėjo ateiti bet kurią akimirką. Dabar jo truputį gėdinosi – po to, kas tąsyk tarp jų nutiko, net nežinojo, ar jam tai patiko, ar apskritai jam patinka, juk nebuvo gražuolė, o kai pasens, bus tokia pat bjauri kaip močiutė Davidovičiova. Ko gero, Pavelas Santneris tai žino ir todėl gal iš viso neateis prašyti senelio Davidovičiaus jos rankos, ko gero, bus persigalvojęs, taręs sau, kad Alicija Davidovičiova verta ne daugiau nei tie svogūnai, o galgi nė tiek neverta, galgi nė tiek.

Daniela Hodrova. Leidyklos „Hubris“ nuotr.

Sutemo, o kelias per Olšanų kapines vis tuščias, niekas nesirodo. Kamaraitėje nurimo močiutė Davidovičiova, matyt bus padėjusi galvą ant šabo staltiesės ir užsnūdusi, nes jai tas laukimas baisiai prailgęs. Ir jei Alicija dabar įžengtų vidun, senelio Davidovičiaus ten jau nebūtų. „Tik nesakyk, močiut, kad išėjo per ventiliacijos angą…“ O taip pat ten nebūtų nė ženklo svogūnų, mat svogūnų jos jau seniai neturi, tik močiutė Davidovičiova apie juos vakar užsiminė, girdi, norėtų išvirti Alicijai sriubos, ta jai tikrai padėtų, ak, kad būtų turėjusios bent vieną galvutę, bent vieną. O suknelę iš staltiesės pasisiuvo frau Hergesel. Juk frau Hergesel nežinojo, kad tai šabo staltiesė ir kad ja močiutė Davidovičiova padengė stalą tą dieną, kai Alicija Davidovičiova po ilgo laiko apsivilko teatro suknelę ir pro vaikų kambario langą išskrido pasitikti Pavelo Santnerio. Frau Hergesel žinojo tik tiek, kad bute prieš juos gyveno žydų šeimyna ir kažkuris iš šeimynos iššoko pro langą dieną prieš tai, kai turėjo sėsti į transportą.

Visa tai frau Hergesel būtų seniai užmiršusi, jei ne bute nuolat juntamas svogūnų kvapas — kad ir kaip stengėsi jį išvėdinti, nieko iš to neišėjo. Dėl to dažnai skųsdavosi teismo pareigūnui herr Hergeseliui, kai prisiglaudę viens prie kito gulėdavo kambaryje su langu į Olšanų kapines. „Tas svogūnų kvapas niekaip nepradingsta.“ O herr Hergeselis jai kiekvienąsyk aiškindavo, esą taip yra todėl, kad kvapas įsigėręs į baldus ir sienas. „Jergutėliau mano, nejau jie tik svogūnais ir mito?“

Vėliau, kai po karo Jėnoje frau Hergesel prisimindavo Prahoje praleistas vasaras, kur buvęs kur nebuvęs atgydavo įkyrus svogūnų kvapas. Vežėsi jį su savimi ir tuomet, kai teko skubiai palikti Prahą. Juto jį padėjusi galvą ant savo vyresnėlio Rudžio peties. Ir jos sūnus, visai kaip tie baldai, buvo persisunkęs žydiškais svogūnais, ir jos sūnus!

Kamaraitė

Aš esu kamaraitė, prisikėlimo iš mirusiųjų kamaraitė. Vienintelis mano langas – aklinas langelis, vedantis ne į šį pasaulį. Kai jis atsidaro, į mane sukrenta šimtmečių senumo dulkės, svetimų sapnų ir gyvenimų dulkės nugula apsilaupiusį stalą, prie kurio ilsėdavusis močiutė Davidovičiova. Po jos prie to paties stalo ilsėjosi tarnaitė Cirila, po anos – kuprotoji tarnaitė Anieška, po tos – tarnaitė Maženka iš Karhulės kaimo Blaniko papėdėje… Leiskite mažutėliams ateiti pas mane. Aš – kaimo vištelių niekintojų kamaraitė, aš – drebančių banditėlių ir ranka save tenkinančių jaunikaičių kamaraitė, aš – savižudžių ir svajoklių kamaraitė. Esu visų, kas įeina į mane ir sukrečia savo slapta nuodėme, savo šiurpinančia nedora. Priimu juos į savo iškaršusį glėbį, glaudžiu prie hermafroditiško kūno, mat sendama aš netekau viso moteriško žavesio, manasis moteriškumo šaltinis jau seniai išseko. Aš dykuma. Mano stichija – vėdinimo šachtos dulkės, saugosiu jas savo įsčiose, kol prasidės naujas Žemės plutos raukšlėjimasis. Esu tai, kuo mane paverčia mano lankytojai, ateinantys pamaloninti senmergės savo bejėgiškumo ir slogučio akimirkomis. Aš – atmintis sapnų, susisluoksniavusių dulkėse prie mano kojų, bei sapnų, kurie dulkėmis virsta ir iš jų prisikelia. Tuomet nubunda palubėje žemyn galva miegojęs paukštis ir ima blaškytis, sparnų mostais plakti sienas, langelį į vėdinimo šachtą ar prieblandoje boluojantį vaiko veidelį. O kartais jis virsta pele ar, veikiau, žiurke.

Kas tai – žiurkė Kamerdinerė ar paukštis Kamerdineris, taip paslaugiai besilankstąs Vojtiechui ir Divišui, kad net jo paukštiško frako skvernai plėvesuoja vėjyje? Juk tai paukštžiurkė! Štai kodėl, kai, delniukuose gniauždami pavakarių likučius, į kamaraitę slapčia įsliūkina vaikai, jie niekados nežino, ką ten ras – žiurkę ar paukštį. O gal aniedu visuomet kartu? Kamaraitės dvasia, priklausanti abiem stichijoms, paukštžiurkė, gimusi suplakus į vieną krūvą dulkes, draiskanas, dūlančius vilnos kuokštus, popieriaus skiautes ir gyvastį įkvepiantį žodį. Ir atsirado paukštžiurkė.

Žinoma, buvo būtina, kad minėtos dalys susijungtų ypatingomis, nepakartojamomis aplinkybėmis – veikiausiai tai atsitiko dieną, kai kamaraitės vidun pro vėdinimo šachtą prasiskverbė saulės spindulys (tokių dienų metuose būdavo labai mažai, jei apskritai pasitaikydavo) – trumputis blykstelėjimas, kurio pakako, kad įvyktų materijos atgimimo stebuklas. Ir štai – į pasaulį atėjo kamaraitės dvasia, kuri, bent vaikų vaizduotėje, buvo panaši į žiurkę ir paukštį. Gyveno ir penėjosi, mat dosni buvo mažųjų ranka. Neprotinga būtų manyti, kad toks abipusiškas padaras mito vien dulkėmis, jei jau iš dulkių kilo. Jis troško savo dienos davinio, reikalavo savo duonos — Kamerdineris minkštimo, Kamerdinerė plutos. Glaustydavosi prie maitintojų kojų ir veidų, šluostydavo juos frako skvernais, cypdavo ir šiugždėdavo. O gal tai tik vėjelis, kuris palengva skverbiasi pro langelio plyšį? Vos į kamaraitę įžengia tarnaitė Cirila, Janas Paskalas ar šio sutuoktinė Nora Paskalova, dvasia tarytum akimirksniu išgaruoja, pasislepia vėdinimo šachtoje ir nekantriai laukia, kol oras vėl taps gaivus. Tarnaitė Cirila iš vaikų kalbų supranta kamaraitėje esant pelę ir paspendžia nakčiai spąstus.

Cirila juk nežino, kad kas tai bebūtų – paukštis ar žiurkė, Kamerdineris ar Kamerdinerė, kitaip nei iš vaiko rankos šioji neės. Kitą dieną spąstuose Cirila randa dulkių gniutulą — ar tik nebus tai ano kamaraitės padarėlio su dviguba prigimtimi plunksnelė, o gal keletas išsipešusių šerių? O jeigu vaikai būtų bent kiek nutuokę apie sielos persikūnijimą, galėtų sau manyti, kad kamaraitėje būva senelio Davidovičiaus ir močiutės Davidovičiovos dvasia. Kai jiems iš rankos lesa duoną, dvasią apima liūdni prisiminimai ir sapnuojasi liūdni sapnai. O kai kamaraitėje lieka viena, vėl tampa paprasčiausia draiskana arba dulkių gumulėliu, kurį suvėlė laiko langelis.