Apie vienos šeimos pagrįstai nepagrįstas baimes

Šiandien pristatau Suomijos metų knygos apdovanojimą pelniusią knygą „Kai baigiasi laikas“, kuri yra viena stipriausių mano kada nors skaitytų knygų. O tokias aš labai mėgstu! Tai ne eilinis lengvas romanėlis (romanų aš apskritai nelabai mėgstu), o stipri dramatiška istorija apie vieną netobulą šeimą…

O prasideda ši istorija nuo daug kam nesuvokiamo momento – jaunas vyrukas stovi ant daugiaaukščio stogo ir šaudo į žmones. Jo mama, draskoma širdies skausmo ir kaltės, stebi šią dramą negalėdama nieko padaryti. Vyresnė sesuo stresą išgyvena kitame pasaulio krašte, o tėvas dar tik pakeliui į namus… Taigi kas kaltas dėl to, kad jis ten atsidūrė ir kokios mintys sukasi „žudiko“ galvoje? Kodėl, apskritai, vaikai pasuka „blogais“ keliais  ir tampa nusikaltėliais? Ar atsukus laiką atgal būtų įmanoma kažką pakeisti? Kas kaltas?

Visuomenėje priimta kaltinti visus iš eilės, bet turbūt labiausiai už viską – patį nusikaltėlį, kuris nurašomas bejausmiui antžmogiui ar net gyvuliui. Nors dramatiškose situacijose visas dėmesys, paprastai, nukreipiamas į aukas t.y. tuos, kurie nukentėjo, nusikaltėlį paliekant šešėlyje, šioje knygoje autorė padarė atvirkščiai t.y. fanfarų šviesas nukreipė į „teroristą“ ir jo šeimą šitaip apšviesdama tamsiausias motinos, dukters, sūnaus, vyro sielos kerteles…

Tol, kol Alsakas (vaikinas šaudantis į žmones) stovi ant stogo, mama po truputį mintyse perkarto savo gyvenimo istoriją, vaikystę, santykius su vyru, asmeninius tikslus, tam tikrus poelgius. Vaikino sesuo Ava būdama kitame pasaulio krašte prisimena ne visuomet tobulą vaikystę su „kitokiu“ broliu ir įtemptus tėvų santykius. Tėčio minčių ir prisiminimų šioje istorijoje. Apie jį galima susidaryti nuomonę tik iš mamos ir dukters pasakojimų. Manau, kad tai buvo netiesioginė užuomina į šaltus tėvo ir sūnaus santykius.

Žodžiu, užgriebiama daug temų, o pati istorija atskleidžia, kad viskas nėra taip paprasta, kaip dažniausiai atrodo. Net pats Alsakas turi argumentuotus motyvus, kodėl stovi ant stogo ir šaudo. Beje, knygoje be šeimos santykių labai įdomiai perteikiamos ir globalinės pasaulio problemos ir „teroristų“ mąstymas, kuris ne visuomet yra toks bukas, kaip gali pasirodyti…

Perskaičiusi šią knyga jaučiausi kaip apkvaitusi ir vis kartojau, kad buvo labai labai stipru. Jei iki tol mąsčiau, kad tik nuo manęs priklauso, ar užauginsiu dorą žmogų, tai dabar jaučiuosi pasimetusi. Aš nežinau… bet akivaizdu, kad santykiai šeimoje yra pamatas vaiko asmenybei ir savivertei. Baisiausia yra tai, kad nėra universalių taisyklių ir vienodų vaikų, tad negali žinoti, kaip tam tikri įvykiai paveiks būtent tavo vaiką.