Eric Berne „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“

Retai skaitau ne akademinę ir ne grožinę literatūrą, bet jei jau skaitau, tai tik apie psichologiją. Bet man atrodo sunku rasti rimtesnės populiarios literatūros apie santykius ir panašiai. Pvz., perskaičius pusę knygos „Penkios meilės kalbos“ tiesiog numečiau ją ir dar prasikeikiau. Kodėl nepatiko? Nes aš, būdama dar tik 26 metų, jau jaučiuosi per daug supratlyva, kad man kažkoks dėdė aiškintų, kad aš savo vyrui turiu pasakyti koks jis šaunus, o jis turi su manim nueiti į teatrą. Na, bet suprantu, kad gal čia dėl to, kad su manim tėvai daug kalbėjo. Šiaip gal kam nors ta knyga visai ir į naudą.

Bet štai „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ – visai nenuvylė. Tai daktaro psichoanalitiko iš JAV, sukūrusio transakcijų teoriją, žmonių kalba aprašyta šios teorijos studija. Iš esmės jis sako, kad mes gyvenime žaidžiame labai daug žaidimų, kuriais vieni kitus ir save skaudiname, traumuojame ir dar balažin ką darome. Jis tuos žaidimus suskirsto į daugybę kategorijų ir subkategorijų, analizuoja žaidimų veikėjus, jų pozicijas, laimėjimo/pralaimėjimo situacijas.

Pavyzdžiui, knygoje yra skyrius Gyvenimo žaidimai. Vienas iš labai įsišaknijusių žaidimų yra „Alkoholikas“ (manau, mums, lietuviams aktualus). Taigi Berne aprašo kokie yra šio žaidimo dalyviai, kodėl iš tiesų alkoholikas geria, t.y. kokį „laimėjimą“ tas žaidimas jam suteikia. O kokį vaidmenį vaidina jo žmona, gydytojas ir t.t. Kas paskatina juos imtis šio žaidimo ir tokių vaidmenų?

Kitas daugeliui aktualus skyrius Sutuoktinių žaidimai (yra dar ir atskiras Seksualiniai žaidimai), kuriame išties galime atpažinti ir save (net ir šiaip poroje). Man patiko vienas, kuris vadinasi „jeigu ne tu“: jį žaidžianti moteris vis kaltina vyrą, kad jis jos neleidžia lankyti šokių – jeigu ne tu, aš šokčiau. Tai jų savotiškas žaidimas. Galiausiai vyras paakintas psichiatro išleidžia ją. Ir pasirodo, ji nenori šokti, nes žiauriai bijo. Paaiškėja, ji niekad iš tikro ir nenorėjo šokti, bet buvo smagu būti auka, kurios niekur neleidžia vyras. Kažkaip save šiek tiek atpažinau šitoj situacijoj („oi, mes niekad niekur neinam!“ o kažkur giliai širdy gal ir visai nieko voliotis ant sofos, bet ir paburbėt malonu  :D)

Vietomis knyga sausoka, primena mokslinį straipsnį (iš esmės tai ir yra plačiajai auditorijai adaptuotas mokslinis tyrimas), bet rekomenduoju tiems, kam „Moterys iš jupiterio, o vyrai iš urano“ yra nu ne lygis biškį ir ieškote kažko šiek tiek rimtesnio iš santykių sferos, bet ne Frommo, kurį jau turbūt visi esam perskaitę:)