Fenomenu Latvijoje tapusios Andrio Kalnozolo knygos „Mane vadina Kalendorium“ šviesa: „Tai knyga apie meilę, draugystę ir nuoširdumą“

Vienas ryškiausių pastarųjų kelerių metų romanų Latvijoje. Taip drąsiai galima būtų pasakyti apie rašytojo, dramaturgo, aktoriaus ir režisieriaus Andrio Kalnozolo debiutinį romaną „Mane vadina Kalendorium“ (Lietuvoje jį išleido leidykla „Odilė“, į lietuvių kalbą vertė Laimantas Jonušys) – vos pasirodžiusi Latvijoje knyga tapo bestseleriu, apie ją daug diskutuojama, ji keliauja į kino ekranus ir teatro scenas.

Lietuvoje ši knyga irgi jau turi didžiulį ištikimų gerbėjų ratą. Pagrindinis knygos veikėjas Oskaras skaitytojus paperka tikėjimu žmonių gerumu, optimizmu, švelniu humoru, po tariamo naivumo kiautu šioje knygoje slypi esminės gyvenimiškos tiesos. Dienoraštiniu principu sukonstruotame pasakojime Oskaras kalba apie tai, kaip jis mato pasaulį, jo psichinė negalia netrukdo jam atrasti savo vietos pasaulyje, kuriame trūksta atjautos kitokiems – visuomenės paribiuose atsidūrusiems, nuskriaustiems ir vienišiems žmonėms. Tikėjimas, viltis ir meilė, o svarbiausia iš jų meilė – tokie esminiai principai Oskaro gyvenime. Beje, Oskaro personažą autorius sukūrė remdamasis tikra istorija – jo gimtuosiuose Talsuose išties gyvena žmogus, kuris atmintinai moka kalendorių.

Rašytojas neslepia tikėjęsis, kad knyga sulauks sėkmės, tačiau net neįsivaizdavo, kaip tai pakeis jo gyvenimą. O štai Oskaro prototipu tapęs žmogus nuo to didžiulio susidomėjimo visai nepavargo. „Aš pavargau nuo romano, bet jis – ne. Jam patinka šis dėmesys“, – pasakojo rašytojas.

 

Pirmasis knygos leidimas Latvijoje buvo išparduotas per kelias dienas, bestseleriu ji išlieka iki šių dienų. Ar jūs pats arba leidykla tikėjotės, kad knyga sulauks tokios sėkmės? Ir kokia buvo pirmoji jūsų reakcija matant, kad knyga išsyk tapo tokia populiari?

Žinojau, kad knyga labai gera. Ir jei pabaigsiu ją, ji sulauks sėkmės. Tačiau nežinojau, kaip tai įvyks. Tą savaitę, kai knyga pasirodė – 2020 m. gruodžio viduryje – visi Latvijos knygynai dėl pandemijos užsidarė. Nė vienas pagrindinio knygyno, kuriame buvo parduodamas „Kalendorius“, pardavimais užsiimantis žmogus nežinojo tokio Andrio Kalnozolo, todėl prekybai internete paėmė tik kelis knygos egzempliorius. Tačiau jau po vienos ar dviejų dienų jiems teko skambinti į „Orbitą“ (leidyklą), kad gautų daugiau egzempliorių.

Manau, pirmąją populiarumo bangą sukėlė mano teatro publika. Esu sukūręs keletą sceninių darbų, ir jau yra susiformavęs nedidelis būrelis žmonių, kurie žino mano stilių. Taigi, jiems buvo labai įdomu, kaip tai atrodys literatūroje. Ir taip jie paskleidė žinią internete. O vėliau prasidėjo tarsi kalendoromanija. Ir aš pasijutau šiek tiek keistai. Įvyko būtent tai, apie ką svajojau, bet staiga supratau – viskas, tai mano laisvės, kai galiu daryti kas tik šauna į galvą, kai niekas manęs nepažįsta, niekam nerūpiu, pabaiga. Dirbant dramaturgu, mano anonimiškumas buvo aukso vertės. Daug laiko praleisdavau su keistais žmonėmis kartais pavojingose vietose, kad tik sugalvočiau įdomius personažus ar dramatiškas situacijas. Buvau tarsi tykus šešėlis. Dabar prožektorių šviesa yra tokia ryški ir nukreipta į mane, kad praradau kažką labai svarbaus. Visą laiką buvau už scenos, dabar turiu išmokti gyventi kitaip.

 

Nemažai žmonių lygina šią knygą su Winstono Groomo „Forestu Gampu“. Kiti sako, kad ji primena Sašos Sokolovo „Durnių mokyklą“. Ar iš tiesų šios knygos šiek tiek įkvėpė jus, ar randate panašumų su savo kūriniu? Žinau, kad rašytojai nemėgsta palyginimų su kitomis knygomis, tačiau galbūt buvo kitų rašytojų ar knygų, įkvėpusių jus parašyti šią istoriją?

Niekada neskaičiau tų knygų. Tiesa, „Foresto Gampo“ istoriją žinau iš filmo. Labiau bijojau, kad knyga bus lyginama su Erlendo Loe’ės kūryba, nes žaviuosi jo humoru ir naiviu šiaurietišku kalbos stiliaus lakoniškumu. Bet kol kas tik labai nedaugelis žmonių sugretino „Kalendorių“ su Loe’e. Vis dėlto, nebijau būti lyginamas. Turiu teatro užkulisių patirties. O ten – tikras mūšio laukas dėl visų palyginimų, kokius tik galite įsivaizduoti. Tai pati geriausia mokykla, kokią esu turėjęs. Profesionalaus aktoriaus patirtis buvo auksinis raktas, padėjęs atrakinti Oskaro personažą „Kalendoriuje“.

 

Prieš išleisdamas šią knygą dirbote teatre, buvote aktorius ir režisierius. Kaip manote, kokiu būdu šis darbas paveikė jūsų knygą – tiek kalbant apie rašymo rutiną, tiek ieškant būdų, kaip atskleisti personažus ar sukonstruoti istoriją? Viename iš interviu esate minėjęs, kad ši knyga parašyta tarsi monospektaklis.

Teatrinę patirtį pavadinčiau savo didžiausia mokytoja. Iš pradžių buvau lėlininkas, dramos aktorius, vėliau tapau režisieriumi, kuris scenoje stato savo paties spektaklius. Perėjau per visas šias tris teatro studijas. Kai rašiau „Kalendorių“, tiesiog visu kūnu jaučiau, kaip Oskaras reaguoja, ką galvoja. Režisieriaus patirtis padėjo man suprasti, kaip tai atrodys skaitytojui (žvilgsnis iš šono, neprarandant ryšio su Oskaru), o dramaturgo patirtis padėjo dirbti su struktūra. Sudėlioti taškus A-B-Z ir sujungti juos.

Privalau turėti aiškią struktūrą, kad nepaklysčiau. 2021 metais dalyvavau Debiutinių romanų festivalyje Kylyje ir pastebėjau, kad daugelio jaunų rašytojų iš Vakarų istorijose nėra struktūros. Pavyzdžiui, kai kartą paklausiau – apie ką jūsų knyga? – atsakymas buvo, kad tai dialogas su mano vidiniu gyvūnu… Na, gerai – bet tai psichoterapeuto sritis. Niekas (išskyrus tave patį) negali suprasti tokios istorijos. Tai egoistiška. Jei rašai knygą, turi susitaikyti su tuo, kad ją tikriausiai kas nors skaitys…

Andris Kalnozolas. Asmeninio albumo nuotr.

 

Lietuvė vertėja ir Latvijos literatūros ekspertė Laura Laurušaitė pasidžiaugė, kad jūsų knyga ryškiai išsiskiria šių dienų Latvijos literatūroje. Ji paminėjo humorą, kuris, jos nuomone, gana retas Latvijos literatūroje, smarkiai paženklintoje tragiškų įvykių, traumų. Kiek jums pačiam svarbus humoras kūryboje? Kalbant apie Lietuvos literatūrą, humoro trūkumas irgi dažna tema, daug kritikų pripažįsta, kad lietuviams taip pat sunkiai sekasi su tuo. Taigi, regis, turime kai ką bendro. Kaip manote, iš kur visa tai ateina? Iš panašių literatūrinių tradicijų, praeities, o gal nuostatų, kad rimtoje literatūroje humorui ne vieta?

Manau, kad vis dar egzistuoja klaidinga bendra psichologinė nuostata, kad humoras yra kažkas neatsakingo. Kad humoras nėra rimtas užsiėmimas. Kad reikia labai rimtai kalbėti apie problemas, jei nori pasiekti rezultatą. Ši nuostata yra tarsi prakeiksmas. Ji verčia visus verkti karčiomis ašaromis, o galiausiai pasirodo, kad tai tik sūrus vanduo. Nieko daugiau.

Kitas kraštutinumas – tapti klounu. Būtent su tuo teko susidurti teatre, dirbant scenoje kaip aktoriui arba su aktoriais kaip režisieriui. Turiu omeny bandymus siekti populiarumo, verčiant publiką juoktis. Bet tai irgi nėra teisinga. Reikia galvoti apie žiūrovus, bet nereikia jiems pataikauti.

Pamirškite juos, bet nepamirškite, kad egzistuojate ne tik JŪS. Sujungus šias teorijas, kažkur jų viduryje yra tikrasis kelias.

Kalbant apie mane kaip asmenį – esu kupinas humoro. Pačių įvairiausių jo formų. Turiu ir turėjau puikių draugų. Užaugau mažame miestelyje dešimtojo dešimtmečio gatvėse. Reikėjo ką nors daryti, kad nemirtume iš nuobodulio ar nuo per daug rimtų dalykų.

 

Gimėte Talsų mieste ir viename iš interviu esate minėjęs, kad jūsų „pasaulio centras yra Talsai“. Kaip šio miesto gyvenimas atsispindi jūsų knygoje? Kitas su tuo susijęs klausimas – kiek universalus yra šis knygoje aprašytas miestas? Nes knygoje jūs neminite nei miesto, nei šalies – tarsi tai galėtų įvykti bet kurioje pasaulio vietoje. Beje, jūs esate sakęs ir tai, kad Oskaras turi prototipą jūsų gimtajame mieste. Gal galite papasakoti daugiau apie tai? Įsivaizduoju, kad perskaitę knygą kai kurie skaitytojai bandė surasti jį, o gal ir pats bandėte susitikti jį iš naujo?

Pirmoji meilė. Pirmosios muštynės. Pirmasis alkoholis. Pirmieji narkotikai. Pirmasis pabėgimas iš namų. Pirmieji tikri draugai. Pirmosios artimų žmonių mirtys. Pirmieji prisiminimai… Visi šie pirmieji dalykai labai svarbūs kuriant personažą. Visa tai ir dar daugiau man nutiko Talsuose. Mane pagavo ir užvaldė mano Talsai. Kai buvau paauglys, negalėjau sulaukti, kada galėsiu iš ten ištrūkti. Juokingiausia – niekada to nepadariau. Tai tarsi šešėlis. Tačiau didelis skirtumas nuo tų laikų – dabar aš myliu savo šešėlį.

Bet niekada neminiu miesto pavadinimo. Tokia nuostata. Ir anksčiau parašytose pjesėse niekada neminėjau nei Talsų, nei Latvijos, nei latvių. Mano pirmojoje pjesėje „Geriausias žmogus Tahkurannoje“ viskas sukasi apie Estiją ir estus. Pjesėje, kuri vadinasi „Aizvakar vienmēr“ (lat. „Užvakar visada“), pasakojama apie lietuvių žurnalistą Deimantą Kalną, kuris vyksta į Siciliją rašyti savo pirmojo romano, bet praranda visus daiktus ir dokumentus ir, laukdamas, kol susisieks su konsulatu, įsimyli italę merginą, gyvenančią šalia Etnos ugnikalnio.

Apie tikrąjį Oskarą… Tai tiesa, mano gimtajame mieste gyvena žmogus, kuris atmintinai moka kalendorių. Ir vaikai jį vadina Kalendorium. Aš jį pažinojau nuo vaikystės. Bet tai ir viskas, tai vienintelis dalykas, ką žinau apie tikrąjį Oskarą. Žinau jo vardą ir tai, kad jis moka kalendorių. Aš jam padovanojau knygą. Jam patiko. Jį džiugina visas su juo susijęs ažiotažas. Aš pavargau nuo romano, bet jis – ne. Jam patinka šis dėmesys. Ir dėl to man smagu. Vienintelė atsakomybė, kurią jaučiau rašydamas – kaip jis reaguos, tikrasis Jis? Bet jis taip lengvai tai priėmė, kad man nebesvarbu. Myliu jį! Puikus vaikinas! Labai panašus į Oskarą knygoje.

Andris Kalnozolas. Asmeninio albumo nuotr.

 

Skaitydamas knygą jauti stiprią empatiją Oskarui. Ir perskaitęs ją susimąstai, kad Oskaras žmogiškąja prasme turi netgi tam tikrų privalumų. Kokie tie privalumai, žvelgiant į pasaulį Oskaro akimis? Ką mes praradome, lyginant su tuo „naiviu“ žmogumi? Galbūt tai vienas esminių šioje knygoje (o kartu ir visoje literatūroje) keliamų klausimų – kas yra „normalumas“?

Tai labai normalus klausimas. Bet į jį nėra normalių atsakymų. Kai noriu apibrėžti normalumą, prieš akis tarsi matau – pradinių klasių mokytoja, girdžiu – kalėdinės dainos… Bet kai kalbama apie Oskarą, aš labiau noriu kalbėti apie pusiausvyrą nei apie normalumą, ir galiu pasakyti – ačiū Dievui, jis nėra normalus, bet jis išlaiko balansą su tuo, kas vyksta dabar. Jo reakcijos į „dabar“ leidžia jam gyventi visavertį gyvenimą. Kai kurie skaitytojai stebisi ir net pyksta ant manęs. Jie sako – kaip taip išeina, kad rašytojui net nerūpi išsiaiškinti Oskaro ligos aplinkybių? Aš to net neįvardiju. Tai nėra svarbu. Tai knyga ne apie ligą. Tai knyga apie meilę, draugystę ir nuoširdumą. Neskamba kaip įprastinė šiems laikams knyga. Ir ačiū Dievui!

 

Kalbant apie šios knygos populiarumą daug kas mini „paprastą“ kalbą. Tačiau jos vertėjas paminėjo, kad tai tik paviršius. Nes įdėmiau įsiskaitę matome, kad knygoje kalba keičiasi – asmenybei augant, kalba irgi tobulėja. Ar kalba taip pat buvo vienas sluoksnių, kurio reikšmę ne visi skaitytojai perpranta?

Taip! Kalba literatūroje tiek pat svarbi, kaip kamuolys futbole (juokiasi). Aš mėgstu žaisti. Mėgstu triukus. Mano kaimynė buvo vienos Rygos privačios mokyklos dailės mokytoja. Ir jos klasėje buvo mokinys – pusiau kurčias berniukas. Kartą jis parašė rašinį apie savo vasaros atostogas. Dėl klausos sutrikimo jo kalba buvo tokia originali, kad aš paprašiau leisti pasiimti šį rašinį. Kaimynė man atidavė jį. Tai buvo beveik prieš 20 metų, bet aš prisiminiau kalbos stilių, kai reikėjo sugalvoti, kaip Oskaras dėlios žodžius. Vis dar turiu tą rašinį.

Kolekcionuoju tokius smulkius užrašus, įrašus, piešinius ir pan. Tai dramaturgo kasdienybė. Ir tai duoda rezultatų. Bet kai tenka tai versti į kitas kalbas… Galiu tiesiog nusiimti kepurę prieš Laimantą. Kiek girdėjau iš savo draugų lietuvių – vertimas yra aukso vertės. Bet tai nebuvo lengva.

Esu tuo tikras.

 

Knygos personažas prisimena visus vardus, išskyrus vieną – merginos, kurią jis myli. Gali būti skirtingų interpretacijų, tačiau visgi – kuri jų yra teisinga?

Vardas yra paslėptas knygoje. Oskaras netgi pamini jį, nežinodamas, kad tai BŪTENT TAS vardas. Tai taip pat susiję su medžiu, kurį Oskaras pamini kelis kartus. Kartais skaitytojai manęs to klausia, ir aš visuomet pateikiu jiems šį rebusą. Tai ne Liepa, bet artima tam… Turėjau žinoti šį vardą, kad žinočiau, ko Oskaras nežino. Kalbant apie visus kitus dalykus, manau, jis sumanesnis už mane.

 

Dabar knyga persikelia ir į kino ekranus. Tačiau filmui jūs turėjote kiek pakeisti istoriją. Ką apie knygų ir kino pasaulio esminius skirtumus supratote, dirbdamas kuriant šį filmą?

Nesu didelis kino industrijos gerbėjas. Manau, dėl to, kad šiame mene tiek daug pinigų, o aš esu asketiškas. Parašiau „Kalendorių“ bibliotekos kompiuteriu, neišleidęs tam nė cento. O kuriant filmą, dienos filmavimas kainuoja 10 000 eurų. Neįtikėtina! Šiaip ar taip, mėgstu filmus ir žaviuosi kai kuriais režisieriais. Man patinka dirbti kartu su Juriu Poškumi. Jis turi Los Andželo kino mokyklos patirties, žino, kaip sukurti gerą scenarijų. O aš žinau, kaip parašyti gerus dialogus (nes turiu pjesių rašymo patirties). Kartu mes – gera komanda. Bet, tiesą sakant, šią knygą nėra paprasta ekranizuoti. Mums reikėjo išspręsti tai, kad knygoje nėra labai aiškaus konflikto. Oskaras per gyvenimą žengia labai lengvai, o kino ekranui tai nėra tinkama.

Todėl šiuo metu turime keletą filmo pabaigos variantų. Jau esu parašęs scenarijų, sudėliotą kaip galvosūkį. Tikiuosi, kad kitą vasarą pradėsime filmuoti. Ir man patinka, kad pagrindinis Oskaro vaidmuo paskirtas mano geram draugui Ivarui Krastui iš Naujojo Rygos teatro. Mes kartu studijavome, jis vaidino visuose mano spektakliuose. Jis yra vaidinęs net Vigą Danelaičionį „Užvakar visada“ (psichopatas, savanaudis narkomanas lietuvis verslininkas, blogiausias vargšo žurnalisto Deimanto Kalno draugas). Ivaras gali vaidinti Oskarą-Kalendorių. Jis į pasaulį žvelgia jo akimis.

Andris Kalnozols. „Twitter“ nuotr.

 

Žinoma, perskaitę jūsų knygą daugybė skaitytojų norėtų tęsinio. Atvira pabaiga lyg ir leidžia to tikėtis. Ar galvojate parašyti knygos tęsinį?

Aš taip pat tai pastebėjau. Kai buvau maždaug ties 25–30 skyriumi, staiga išvydau aiškią pabaigos viziją. Užrašiau ją. Tuomet susidūriau su bėda. Jaučiausi tarsi baigęs istoriją, bet nebaigęs rašyti knygos. Būtent tada pradėjau svajoti apie tęsinį. Nes man tai atrodė kažkas naujo. Tai buvo nežinoma sritis. Turėjau idėją, kaip tai būtų galima parašyti. Bet ją pasiliksiu vėlesniam laikui. Dabar turiu ištrūkti iš „Kalendoriaus“. Tam reikia daug energijos… Ir kai liksiu be tos energijos, kai būsiu senas, silpnas ir nuobodus, kai tikrai pasiilgsiu Oskaro-Kalendoriaus, jis grįš pas mane…

 

Jeigu reikėtų išrinkti tris žodžius, kurie geriausiai apibūdina knygą, jausmus, kuriuos norėtumėte perteikti skaitytojams, kokie trys žodžiai tai būtų?

Nuoširdi Meilės Šviesa.

15min.lt informacija