Gyvenimo prasmės paieškos kažkur tarp Kauno ir Londono

Apibendrinti įspūdį, kurį man paliko Vaivos Rykšaitės knyga geriausiai galėtų Jane Austin frazė „If a book is well written, I always find it too short“, taigi, perskaičiau ir norėjau daugiau.

Tai buvo pirmoji mano pažintis su autore, kuri buvo tokia maloni, kad greičiausiai baigsis visų jos knygų perskaitymu. Nors pati neseniai perkopė trisdešimtmetį, Vaiva Rykšaitė jau yra parašiusi keturias knygas, spėjusi pagyventi Milane, Londone ir Indijoje. Ši patirtis atsispindi ir knygoje – pagrindinė veikėja yra Londone įsikūrusi bei egzistencinę krizę ir laimingos meilės paieškas išgyvenanti lietuvė.

Kaip tikriausiai nujaučiate, knyga sukasi apie artėjantį trisdešimtąjį gimtadienį ir su tuo susijusį nerimą. Juk 30, tai kaip stebuklingas riboženklis, iki kurio tarsi viskas atleidžiama, o pasiekus šį magišką skaičių gyvenimas turi stoti į tobulai surikiuotas vėžes ir tapti aiškesnis. Jei ne – gyvenimo egzamino tarsi jau ir neišlaikei. Galima juoktis iš tokio požiūrio, tačiau iš tiesų mitas apie trisdešimtojo gimtadienio svarbą vis dar gajus ir kurstomas gausybės įvairių straipsnių, ką turite nuveikti/išmokti/suprasti iki kol pasieksite 30.

Apibendrinus visas diskusijas apie pagrindinius pasikeitimus po trisdešimties turbūt būtų galima pasakyti tiek – iki 30 beveik kaip taisyklė ateina susitaikymas su savimi ir pagaliau paleidžiamas noras lyginti save ir varžytis su kitais. Gaila, tačiau pagrindinė šios knygos veikėja Jurga šiomis savybėmis nepasižymi, tačiau iš čia ir kyla jos gyvenimo drama. Jurga, skaičiuojanti laiką iki trisdešimtojo gimtadienio, nori būti viskuo kuo nėra ir gėdijasi beveik visko, kuo yra ypatinga. Na, man asmeniškai, labai priminė mane prieš penketą metų. Abi norėtųsi priremti prie sienos ir paklausti, kodėl gi gėdijiesi to, kuo esi žaviausia ir taip nevertini savęs.

Knygoje nemažai dėmesio skiriama laimingos meilės paieškoms – kaip ir būtino atributo iki pasiekiant 30-tajį gimtadienį. Ši tema nagrinėjama ne tik pagrindinės veikėjos, bet ir jos draugių pagalba. Kol viena jau kurį laiką mėgaujasi kraštutinio „open relationship“ variantu, kita, trijų vaikų mama, gyvena tokį nuobodų ir teisingą gyvenimą, kokį tik galima įsivaizduoti – taip pristatant kitą meilės paieškų spektro pusę.

Labiausiai man patiko ne pati artėjančio trisdešimtmečio tema ar su meilės paieškomis susiję nuotykiai, o kažkas sunkiai apčiuopiamo ir būdingo tik mūsų kartai, puikiai perteikto šioje knygoje:

• apie blizgantį gyvenimą socialiniuose tinkluose ir už jo dažnai slypintį liūdesį ir begalinį norą būti tokia pačiam sėkmingam kaip kiti aplinkui;
• apie norą gyventi kitaip nei mūsų tėvai ir seneliai, kentę sovietmečio vargus;
• apie netinkamus pasirinkimus ir nesugebėjimą jų suderinti su tikraisiais gyvenimo tikslais;
• apie tai, kad gyvenime dažniau renkamės formą nei turinį;
• apie mūsų visų begalinį norą pabėgti nuo Rytų Europiečio tapatybės, kuris ypatingai paaštrėja būnant užsienyje. Visa tai pagražina nuostabai įpinta dramatiška autorės prosenelių meilės istorija, kuri rutuliojasi tarpukario Kaune ir taip kontrastuoja su šiuolaikinėmis mūsų išgyvenamomis problemomis.

Tiesa, vienas fragmentas man pasirodė keistas: taip ir nesužinosite ką pagrindinė veikėja dirba, suprask tiesiog standartinį darbą ofise. Tračiau ši sritis knygoje visiškai neliečiama. Tuo tarpu labiausiai nuviliantis dalykas šioje knygoje man buvo pabaiga, na bet priežasties atskleisti negaliu.

Kodėl skaityti? Man kažkodėl atrodo, kad turėtų patikti visoms moteriškos lyties lietuvėms – neišvengiamai knygoje atrasite dalelę savęs. Ypatingai, jei jūsų amžius 25-35. Didžioji dalis pagrindinės veikėjos išgyvenamų „pirmojo pasaulio problemų“ pasirodys artimos.

Kodėl neskaityti? Jei knygą pirksite, gali pasirodyti ne pati geriausia investicija geram laikui – perskaitysite tikrai labai greitai. Jei knygoje tikitės atsakymo ar įkvėpimo – ką ir kaip reikia nuveikti iki 30 – galit ir nesurasti.