Inga Mitunevičiūtė: Ką privalote žinoti apie knygas vaikams, arba klausimai, kurie kamuoja skaitytojus auginančius tėvus

Lietuvoje per metus išleidžiama apie 500 pavadinimų knygų vaikams ir paaugliams, taigi rinktis tikrai yra iš ko. Daugeliui kyla klausimas: kiekgi iš šių knygų yra vertingos meniniu bei edukaciniu požiūriu ir kaip užauginti skaitytoją, ką padaryti, kad nuo pat mažų dienų vaikas pamėgtų knygas?

Apie tai išsamiai ir nuosekliai atsižvelgdama į vaiko raidos tarpsnius pasakoja vaikų literatūros specialistė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento direktorė Inga Mitunevičiūtė.

 

Pirmieji metai: negailėkite knygų ir skaitykite balsu

Pasak specialistės, skaitymo požiūriu ypač svarbūs yra patys pirmieji kūdikio gyvenimo metai ir net laikotarpis iki jam gimstant.

„Daugybė mokslinių tyrimų patikimai rodo, kad kalba, smegenų jungtys, įpročiai formuojasi būtent tuo metu ir netgi prieš kūdikiui gimstant. Taigi skaityti vaikui galima pradėti jam dar negimus – gal kiek keistai skamba, bet iš tiesų tai yra be galo svarbu, nes taip kuriamas santykis tarp kūdikio ir jo aplinkos, o drauge tai ir galimybė kurti ryšį tarp kūdikio ir tėčio“, – pasakoja I. Mitunevičiūtė.

Vos tik kūdikiai pradeda tyrinėti pasaulį, pats laikas parodyti, kad vienas iš šio pasaulio objektų yra knyga. Todėl tikrai nereikia bijoti duoti knygų, kurias vaikas veikiausiai tiesiog… suniokos.

„Tokiame amžiuje su knyga tikrai galima daryti viską: vartyti, kramsnoti, apsukti aukštyn kojomis ar numesti ant žemės, ištraukti kokią nors detalę, padraskyti. Tikrai rekomenduoju turėti kelias knygas, kurios būtent tam ir bus skirtos – sudėvėti, tiesiog „suskaityti“. Knyga tokio amžiaus vaikui nėra šventa karvė, tad nesijaudinkite, kad jie dar nesupranta ypatingos knygos vertės ir tyrinėja ją kaip objektą. Tokių tyrinėjimų metu lavėja smulkioji motorika“, – pabrėžia specialistė.

 

O ar svarbu, ką skaitysite kūdikiui? Ar tai turi būti prasmingos ir turiningos istorijos?

„Paradoksalu – kūdikiams tiesiogiai knygų tikrai nereikia, bet jiems reikia jūsų dėmesio, skaitymo, jūsų glėbio ir sakinių, kurie yra knygose. Girdėti skaitant – štai kas be galo svarbu, nes vaikų kalba formuojasi iš klausos iš girdimų sakinių, žodžių, jų junginių. Todėl kūdikėliams tikrai puikiai tiks balsu skaitomos receptų knygos ar tiesiog ištrauka iš patarimų knygos, kurią šiuo metu jums reikia perskaityti, ar kokio nors naujo aparato instrukcija. Tiesiog tai, ką skaitote, skaitykite balsu, nes vaikams svarbu išgirsti kuo daugiau ir kuo įvairesnių žodžių.

Ir, žinoma, jeigu norite užauginti skaitytoją – pats turite būti skaitytojas ir skaityti su malonumu. Skaitykite, mėgaukitės ir atvirai tai demonstruokite. Labai svarbu, kad tas skaitymas būtų matomas, kad vaikai matytų, kaip skaito tėvai“, – akcentuoja I. Mitunevičiūtė.

 

Kiek knygų turi būti namuose? Kiek laiko skaityti? O jei visai nesidomi… ir kiti klausimai

Natūralu, kad tėvams bei seneliams kyla daugybė įvairių klausimų: kiek čia tų knygų reikia turėti namuose? O jei aš skaitau ir vaikas nesidomi, tai ar tęsti? Kiek laiko turi trukti skaitymas? Gal ateis laikas ir pats knygomis susidomės?

„Visi šie klausimai labai natūralūs. Iš dalies dėl noro turėti labai aiškius, tarsi akmenyje iškaltus atsakymus visada vengiu įvardinti konkretų amžiaus tarpsnį kalbėdama apie tai, kaip parinkti knygą vaikui. Svarbiau suprasti, koks jo raidos tarpsnis, o ne žinoti, kiek jam metų, nes tai labai individualu. Tačiau yra tam tikri bendri su amžiumi nesusiję principai, formuojantys tinkamą skaitymo aplinką, kuri yra be galo svarbi. Tarkime, labai svarbu, kad namuose apskritai būtų knygų. Paklausite, kiek? Apskaičiuota, kad namų bibliotekoje reikėtų turėti mažiausiai 80 knygų. Maža to – geriausia skaitymo skatinimo strategija yra skaitantys tėvai, nes nėra nieko paveikiau už konkretų tėvų pavyzdį“, – įsitikinusi I. Mitunevičiūtė.

Pasak jos, kasdien kartu su vaiku reikėtų skaityti bent 15 minučių. Tiesa, nebūtinai tiek laiko iš karto. Skaitymui skirtą laiką galima skaidyti intervalais – pavyzdžiui, skaityti penkis kartus po tris minutes ar tris kartus po penkias.

„Labai svarbu suprasti, kad vaizdo ir garso įrašai niekada iki galo knygos nepakeis, jie gali tik ją papildyti. Yra gausybė tyrimų, kurie rodo, kad lemiamas veiksnys mokantis naujų dalykų ir formuojantis smegenų jungtims yra gyvo žmogaus balsas, kalba kaip gyva, organiška aplinkos dalis. Tiesa, svarbu įtraukti ir kitus pojūčius, ne vien klausą. Glostymas, lytėjimas, uostymas, kramsnojimas, detalių pajudinimas čia labai svarbus. O labiausiai siūlau atsipalaiduoti, nesijaudinti ir nesitikėti pozityvaus atgalinio ryšio. Tikrai bus momentų, kai atrodys, kad vaikai knygomis ir skaitymu nesidomi, kad jie nekreipia dėmesio ir jiems neįdomu. Pamatysite, kai mažiausiai to tikėsitės, paaiškės, kad viską jie matė, viską suprato ir viskas jiems buvo įdomu“, – ramina specialistė.

 

Ryšys tarp vaizdo, teksto ir garso

Vėlesniame raidos etape prasideda sąmoningas santykio tarp garso, vaizdo ir teksto kūrimas ir tada jau knygos, kad ir pačios paprasčiausios, kuriose yra labai nedaug žodžių, turi lemiamą reikšmę, nes padeda vaikui susieti pasaulį su knyga.

„Kai vaikai šiek tiek paauga, aktualios tampa paveikslėlių knygos, tačiau svarbu suprasti, kad jų tikslas dar nėra išmokyti vaiką skaityti. Teksto tokiose knygose sąmoningai yra labai nedaug ir esu pastebėjusi, kad dėl to suaugusieji kartais net išsigąsta ar nusivilia. Svarbiausia šių knygelių užduotis – padėti vaikui suprasti santykį tarp vaizdo ir teksto, padėti pajusti, kad tai, kas nupiešta, kas parašyta ir kas tariama balsu, yra vienas ir tas pats. Tokio suvokimo susiformavimas yra labai svarbus raidos etapas, kurį reikia pereiti, jei norima tapti skaitytoju. Žinoma, gali būti taip, kad tekstas knygoje sakys viena, o vaizdas jį papildys, išplės, gal net pasakos visai ką kita, tačiau tos istorijos turės kokį nors tarpusavio ryšį. Vėlgi – reikia atsipalaiduoti, vartyti knygas ir skaityti tai, ką matai. Ne tik tai, kas parašyta“, – paveikslėlių knygų funkciją aiškina I. Mitunevičiūtė.

 

„Didysis kodėl?“

Vaiko raida neišvengiamai prieina tokį etapą, kurį žaismingai galima pavadinti „Didžiuoju kodėl?“ Tai laikas, kai vaikui viskas tampa įdomu, jis nuolat klausinėja, nori sužinoti atsakymus į netikėčiausius klausimus. Ir ne vienas tėtis ar mama šį etapą prisimena su lengvu siaubu.

„Gera naujiena ta, kad yra tikrai nemažai knygų, kurios gali padėti atsakyti į pačius įvairiausius „kodėl“, ir daug dalykų galima išsiaiškinti ir sužinoti būtent skaitant knygas. Šiuo laiku labai svarbu jau ne tik balsu skaityti knygas, žiūrėti paveiksliukus, bet ir įtraukti vaiką klausimais jį kviečiant knygoje ieškoti panašių ir skirtingų objektų, padėti skaičiuoti, surasti, kiek tokių pačių daiktų ar detalių yra viename puslapyje. Taigi šiuo laikotarpiu tinka visos knygos, su kuriomis galima ką nors nuveikti. Pavyzdžiui, klausytis garsų, ką nors paspausti, ką nors surasti, ieškoti paslėptų detalių. Šiuo tarpsniu itin tinka knygos su smulkiomis iliustracijomis“, – sako specialistė.

Būtent šiuo metu paaugę vaikai pradeda suprasti, kad jaučia labai įvairius jausmus, tačiau dažnai jiems sunku suvokti, kas su jais vyksta ir kaip tuos jausmus galima atpažinti, atskirti vieną nuo kito ir įvardyti. Čia į pagalbą taip pat ateina knygos.

„Knygų, lavinančių emocinį intelektą, tikrai yra labai nemažai ir jos paprastai veikia trimis lygmenimis: pirmiausia kaip saviidentifikacija, t. y. kai vaikas iš knygos supranta, kad jaučiasi kaip triušiukas, meškiukas ar kitas knygos herojus, jam ir pačiam tampa lengviau įvardyti, kas vyksta ir kaip jis jaučiasi. Taip pat emocijos būna apibūdinamos kaip kokia nors spalva ar daiktas, ir tai padeda dar aiškiau atpažinti savo jauseną. Trečiasis lygmuo – sprendimas, kaip pasijusti geriau. Tokiose knygose dažniausiai papasakojama, ką reikia padaryti, kad nuotaika ar situacija pagerėtų, o vaikai paprastai yra linkę perimti ir kartoti tokius veiksmus, kol patys pasijunta geriau“, – emocinio intelekto lavinimo knygelių naudą apibūdina specialistė.

 

Dėmesys pirmajai abėcėlei – vien gražių paveiksliukų neužteks

Neilgai trukus ateina ir tas amžiaus tarpsnis, kai pamažu pradedama galvoti apie mokyklą, kur skaitymas tikrai taps ypač svarbiu dalyku, ir čia atsiranda toks naujas knygų žanras – abėcėlė.

„Šis žanras tikrai yra klasikinis, visiems pažįstamas ir visada atrodo daugmaž vienodai. Knygoje visada yra raidė, paveikslėlis, kuriame vaizduojamas daiktas pavadinimu iš tos raidės, ir tekstu užrašytas pats žodis. Tokia struktūra puikiai veikia, bet norisi atkreipti dėmesį į vieną dalyką. Neseniai teko matyti abėcėlę, kurioje šalia raidės C buvo nupieštas vabzdys ir parašytas žodis „cikada“. Prisipažinsiu, toks pasirinkimas tikrai privertė kilstelti antakį. Labai svarbu žinoti, jog tokio amžiaus vaikams pasaulis, kuris juos supa, ir pasaulis, kurį jie randa knygose, turi sutapti. Tik taip stiprėja suvokimas, kad yra ryšys tarp objektų pasaulyje ir objektų knygoje. Žinoma, vėliau, kai dar labiau paaugs, vaikai iš knygų mokysis apie kultūras, daiktus, reiškinius ir objektus, kurių jų aplinkoje nėra, ir tai taps jų žinių šaltiniu. Tačiau iki tam tikro amžiaus realijos, kurios juos supa, turi sutapti su tuo, ką jie mato knygose. Todėl čia tikrai didelė atsakomybė tenka tėvams, kuriems rekomenduočiau gana įdėmiai apžiūrėti, ką autorius ar autorė pasirinko kaip žodžius ir vaizdus, kuriuos susies su abėcėlės raidėmis“, – rekomenduoja specialistė.

Pradėję eiti į mokyklą vaikai yra daugiausia skaitanti amžiaus grupė, o skaitymas jiems tampa absoliučiai natūralia veikla. Ir tai būtent tas laikas, kai formuojasi skaitymo kaip malonumo suvokimas.

„Pradinė mokykla – tai laikas, kai labai svarbu pamėgti knygas ir atrasti tą savo knygą. Nesvarbu, ar ji apie vienaragius, ar apie nuskriaustus gyvūnėlius, ar apie nuotykius – svarbu, kad tokia knyga atsirastų. Ir būtent ta knyga paprastai tampa lūžio tašku, nuo kurio ir pradedama su džiaugsmu savarankiškai skaityti. Taip formuojasi ir yra stiprinamos smegenų jungtys, kurios mums signalizuoja, kad skaitymas yra kai kas malonaus, todėl pradinėse klasėse svarbiausia nenužudyti skaitymo malonumo“, – įsitikinusi I. Mitunevičiūtė.

 

O ką daryti, jeigu taip neįvyksta, jeigu vaikas neskaito, jei knygos jam vis dar neįdomios?

„Priežasčių gali būti tikrai įvairių. Galbūt tėvai ar mokytojai pernelyg spaudė skaityti knygas, gal jis pernelyg dažnai girdėjo, kaip reikia skaityti knygas ir kaip bus blogai, jei neskaitys. Galbūt jis neatrado savo knygos. Taigi čia reikėtų, kad tėveliai ir vaiką supantys žmonės pastebėtų ir atkreiptų dėmesį į tai, ką vaikas mėgsta, kas jam įdomu, ir pasiūlytų knygą ta tema. Kai vaikas supranta, kad apie sau patinkančius, įdomius dalykus jis gali paskaityti ir knygose, dažnai toks lūžis įvyksta“, – sako specialistė.

 

Paauglystė ir skaitymo duobės

Kai atkeliaujame į paauglystę, prasideda vadinamosios skaitymo duobės, kurios ištinka ir ankstyvuosius, ir vidurinio amžiaus paauglius. Tai laikas, kai jie atranda kitų interesų, nustoja skaityti, pamato ir nusprendžia, kad skaitymas nėra madingas ir „kietas“ užsiėmimas.

„Tuo metu iš skaitymo duobės galima išlipti… arba ne. Jei iki tol jau buvo susiformavęs skaitymo įprotis, jei skaitymas buvo tapęs maloniu laiko leidimo būdu, kurį tereikės prisiminti, – išlipti bus tikrai gerokai lengviau. O jei ne, tuomet padėti gali skaitančių draugų atradimas. Priklausyti grupei, kuri skaito, kuriai patinka skaityti, šnekėtis apie knygas, paauglystėje yra labai svarbu. Taip pat padeda įtakingi paauglių autoritetai. Tik čia labai svarbu nesupainioti, kas yra autoritetai suaugusiems, vaikams ir paaugliams. Šiuo atveju tai žinomi žmonės, visuomenės veikėjai ir muzikos, sporto ar kitų sričių žvaigždės, kurių nuomonė vaikams yra svarbi ir į kuriuos vaikai nori lygiuotis. Jei jie skaitys knygas ir apie jas kalbės, labai didelė tikimybė, kad ir skaitymą užmetęs paauglys noriau prie to sugrįš. Ir, aišku, labai svarbu užkabinanti, gera, įdomi literatūra paaugliams. Jos kartais gal sunkiau atrasti, bet tikrai galima“, – patarimais dalijasi I. Mitunevičiūtė.

 

Specialistė sako dažnai sulaukianti klausimo, kas yra geriau: kai vaikas neskaito nieko ar kai skaito šlamštą?

„Jeigu į skaitymą žiūrėsime kaip į tam tikrą smegenų žievės aktyvacijos procesą ir mums bus svarbu, kad smegenys dirba, akys mato raides, raidės susiveda į žodžius, žodžiai keliauja į smegenų centrus ir taip gimsta teksto suvokimas, tuomet tokiai funkcijai užtikrinti tiks bet koks tekstas. Bet jeigu mes rūpinsimės, kad iš knygų vaikai gautų žinių, vertybinių nuostatų, tada stengsimės, kad ta literatūra būtų vertinga, t. y. laiko įvertinta, specialistų patikrinta ir mėgėjų pripažįstama.

Kaip pasiekti, kad vaikai tokią literatūrą skaitytų? Atsakymas yra vienas – derybos, derybos ir dar kartą derybos. Faktas, kad jeigu drausite vaikams skaityti, jūsų manymu, bereikšmes ir nevertingas knygas, tai jie tikrai norės skaityti būtent jas. O štai jei leisite rinktis ir galbūt sudarysite sandorį, kad vieną kartą renkasi vaikas, o kitą kartą knygą pasiūlote jūs, literatūrinis skonis, – kuris, beje, tikrai yra išugdomas ir suformuojamas, – taip pamažu ir susiformuos. Ir patikėkit, ateis laikas, kai vaikas palyginęs supras, kad štai ta knyga, kurią pasiūlė mama ar tėtis, tikrai yra vertinga ir gera“, – ramina specialistė.