Karo sąlyga: nepalikti nieko. Knygos „Hitlerio karas Rytuose. IV dalis. Išdeginta žemė“ ištrauka

Kadaise SS oberšturmbanfiurerio laipsnį turėjusio, Trečiojo reicho užsienio reikalų ministerijoje dirbusio ir iš esmės propagandinį darbą vykdžiusio Paulo Carello (tikrasis vardas ir pavardė – Paulas Karlas Schmidtas) knygos kaip gana tikroviškai atspindinčios vieną baisiausių XX a. tragedijų pokariu sulaukė didžiulio populiarumo ne tik Vakarų Vokietijoje, bet ir kitose šalyse. Leidykla „Briedis“ pristato ketvirtąją ir jau paskutinę šio vokiečių autoriaus knygos „Hitlerio karas Rytuose“ dalį, pavadintą „Išdeginta žemė“.

1943 m. vasarą vokiečių surengta operacija „Citadelė“ pagrindinio iškelto tikslo – veržliais smūgiais iš šiaurės ir pietų apsupti, o paskui sutriuškinti didelę sovietų grupuotę prie Kursko – nepasiekė. Nepaisant įvairiuose sektoriuose permainingai besiklosčiusių kautynių, Raudonajai armijai pavyko apsiginti, o paskui pereiti į puolimą. Vokiečius stumiančios sovietų pajėgos, nors ir patirdamos milžiniškų gyvosios jėgos bei technikos nuostolių, paprastai daug kartų viršijančių Vermachto nuostolius, įsiveržė į Ukrainą, užėmė Charkovą ir stūmėsi prie Dniepro, Hitlerio planuose turinčio tapti neįveikiamu barjeru.

Atsitraukdami už Dniepro, vokiečiai griebėsi išdegintos žemės taktikos. Autorius rašo: „Siekiant sulaikyti rusus kiek įmanoma ilgiau per jų puolimo paskutinį etapą į rytus nuo Dniepro taip, kad jie negalėtų iš karto priartėti prie upės, buvo įsakyta nuo dvidešimties iki keturiasdešimties kilometrų pločio ruožą palei Dnieprą paversti dykuma.

Tai, ko nebuvo galima pasiimti, reikėjo sunaikinti – susprogdinti, sudeginti, suniokoti: kiekvieną namą, kiekvieną tiltą, kiekvieną kelią, kiekvieną taką, kiekvieną medį ir kiekvieną daržinę. Priešas turėjo atsidurti dykumoje, kurioje jis neras nei vietos, tinkamos poilsiui, nei valgio, nei gėrimo, jokios pastogės, nieko, kas jam padėtų atgauti jėgas. Išdeginta žemė. Pirmą kartą ši taktika buvo plačiu mastu įtraukta į vokiečių strateginį planą; pirmą kartą turėjo būti panaudotas baisus ugnies ir niokojimo rimbas. Taktika, kurią Stalinas ne kartą pritaikė 1941-aisiais ir 1942-aisiais, nors ir su permaininga sėkme.“

Tačiau priešo sustabdyti nepavyko. Gyvąja jėga vokiečius pranokstantys, „patrankų mėsos“ negailintys sovietai forsavo Dnieprą, kartu užimdami Kijevą, o paskui nužygiavo link Bugo ir Dniestro, įsiplieskė mūšiai Kryme. 1944 m. vasarį didelės vokiečių pajėgos buvo apsuptos Čerkasų katile, bet daliai pavyko ištrūkti.

Šiauriau Raudonoji armija įsiveržė į Baltijos kraštus, pradėdama pakartotinę sovietinę šių teritorijų okupaciją. Toliau į Vakarus plytėjo Rytų Prūsija, vokiečių kontroliuojama Lenkija, Rumunija. Kadaise pergalingas Hitlerio karas Rytuose netrukus virs karu pačioje Vokietijoje.

Ši knyga, pagrįsta karo dalyvių prisiminimais ir dokumentine medžiaga, neabejotinai patrauks skaitytoją gyvu ir originaliu stiliumi. Kovos veiksmai nužvelgiami ne tik Vermachto armijų grupių lygmeniu, bet ir aprašoma paprastų vokiečių kareivių kasdienybė, svarstoma apie tai, kokios įtakos vienų ar kitų mūšių baigčiai turėjo politinės ir karinės vadovybės sprendimai.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Rugsėjo 15 d., trečiadienis, Zaporožėje, mieste prie Dniepro vingio, buvo tipiška Rusijos vėlyvos vasaros diena. Nuo upės dvelkė vėsus vėjelis. Milžiniškas, nepaprasto grožio Dniepro tvenkinys, tuo metu pats didžiausias Europoje, buvo ideali maudynių vieta išvargusiems kariams.

Dniepro užtvanka – milžiniškas, įspūdingas statinys: 760 metrų ilgio su per jos viršų einančiu geležinkeliu ir dviejų važiuojamųjų dalių plentu. Šioje užtvankoje įrengtos hidroelektrinės turbinos pagamindavo iki 550 000 kilovatų elektros energijos, kuria aprūpindavo visą Vakarų Ukrainos pramoninę sritį. Dniepro hidroelektrinė buvo bolševikų režimo pasididžiavimas, komunistų numatyto didingo visos šalies elektrifikacijos ir industrializacijos plano simbolis. Dėl šios priežasties hidroelektrinė buvo pavadinta Lenino, žmogaus, kuris 1920 m. nukaldino šūkį „Komunizmas – tai tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija“, vardu.

1941 m. traukdamiesi rusai, gavę specialų Stalino įsakymą, sugriovė technikos stebuklą ant Dniepro upės. Ji neturėjo patekti į vokiečių rankas. Užtvanką susprogdino, laivybos šliuzą užtvindė.

Sunku pasakyti, ar rusams nepakako laiko tolesniems griovimo darbams, ar jie tiesiog nusprendė, kad to, kas padaryta, pakaks, tačiau elektrinė išliko. Tiesa, į ją pataikęs atsitiktinis sviedinys sukėlė didelį gaisrą, vanduo užliejo įrangą, ir elektrinė kurį laiką neveikė. (Autorius nemini vieno iškalbingo fakto. Kai 1941 m. rugpjūčio 18 d. NKVD 157-ojo pulko kareiviai Stalino ar artimiausios jo aplinkos įsakymu susprogdino užtvanką, sprogimas sunaikino tuo metu per užtvanką judėjusius Raudonosios armijos padalinius, kurie nebuvo informuoti apie numatomus sprogdinimus. Žemiau užtvankos pakilusi ir pakrantes užgriuvusi 30 metrų aukščio vandens masė pražudė dar dešimtis tūkstančių civilių gyventojų ir sovietų kareivių gyvybių. Skirtingais vertinimais, aukų skaičius svyruoja nuo 20 iki 100 tūkst. – red. past.) Nors po pirmo sudėtingo užtvankos remonto elektros energijos gamyba buvo atnaujinta, prireikė dar trejų metų kruopštaus darbo, kad 1943 m. pradžioje jos atiduodamoji galia pasiektų ankstesnį lygį.

Nuo tada generolas majoras Kittelis, Zaporožės užtvankos karinis komendantas, rūpestingai saugojo šį pramoninį brangakmenį. Du zenitinės artilerijos pulkai gynė užtvanką ir elektrinę nuo priešo aviacijos antskrydžių; karinio jūrų laivyno plūduriuojančios užtvaros ir apsauginiai tinklai nuo torpedų saugojo jas nuo dreifuojančiųjų minų, aviacinių torpedų ir sovietų komandosų išpuolių. Kai frontas priartėjo, Kittelis sustiprino įrenginius saugančias pajėgas „asmeninio verbavimo“ būdu. Kiekvieną į Zaporožę užklydusį atsilikusį nuo savo dalinio karį jis sulaikydavo ir paskirdavo į kovinę grupę. Susirinko išties įvairiaspalvė minia, ir šiuose generolo iniciatyva suformuotuose daliniuose, turėjusiuose ginti miestą ir užtvanką, buvo atstovaujama maždaug pustuziniui skirtingų divizijų. […]

Hitleris savo plane taip pat buvo numatęs Zaporožei svarbų vaidmenį. Jis turėjo pakankamai svarių priežasčių, kai apie rugsėjo vidurį pareikalavo, kad Mansteinas suformuotų didelį placdarmą miesto ir užtvankos gynybai. Generolas feldmaršalas nebuvo pernelyg patenkintas gavęs tokį įsakymą, nes vakariniame krante jam buvo reikalingas kiekvienas pulkas. Tačiau Hitleris buvo neperkalbamas. Ant kortos buvo pastatytas pusės milijono kilovatų elektros energijos gamybos pajėgumas – energija, palaikiusi Vakarų Ukrainos pramoninio regiono gyvybę. Darbas Kirovohrado metalurgijos gamyklos ir Kryvyj Riho šachtose virė visu tempu. Leisti, kad jis sustotų nutrūkus elektros energijos tiekimui iš Zaporožės? […]

Net Mansteinas nesugebėjo atremti šių Hitlerio argumentų. Sovietų karo istorikai taip pat pripažįsta, kad šis vokiečių placdarmas sudarė rimtą kliūtį rusų operacijoms Dniepro žemupio kryptimi. Zaporožė, ši tvirtovė sparne, saugojo Krymą nuo užpuolimo. Tad Hitleris buvo teisus, reikalaudamas žūtbūt apginti vokiečių placdarmą.

Nemaloni užduotis „žūtbūt apginti“ kliuvo generolo Henricio patyrusiam XL tankų korpusui. Iš trijų jo tankų divizijų ir XVII armijos korpuso pėstininkų divizijų, kurioms vadovavo kalnų šaulių generolas Kreysingas, buvo suformuota armijos dydžio Henricio kovinė grupė. Ji turėjo stovėti sargyboje prie Zaporožės užtvankos. Nereikia nė sakyti, kad šių pajėgų nepakako apginti tiek vakarinį krantą, tiek keturiasdešimties kilometrų ilgio ir devyniolikos kilometrų pločio iškyšulį rytiniame krante. Faktiškai šį bastioną gynė šešios divizijos ir vienas sunkiųjų šturmo pabūklų pulkas. Tačiau sovietų vyriausioji vadovybė išrikiavo prieš juos visą frontą: tris armijas, vieną karinį oro laivyną ir du tankų korpusus, įskaitant ir tokius smogiamuosius dalinius kaip Stalingradą gynusio generolo Čiuikovo 8-oji gvardijos armija. Trys armijos ir karinis oro laivynas prieš šešias su puse divizijos. Dešimteriopas pranašumas.

Vis dėlto pirmosios didelio masto sovietų atakos buvo sėkmingai atremtos. […]

Spalio 10-osios rytą Malinovskis surengė dar vieną ataką. Jis pasiuntė į mūšį visą frontą, visas tris jį sudariusias armijas. Jis ir vėl puolimui pasirinko sekmadienį, vildamasis, kad sekmadienio nuotaika kiek prislopins vokiečių budrumą. Puolimas prasidėjo galinga užtveriamąja ugnimi iš visų pabūklų. Rusai pirmą kartą panaudojo savarankiškas artilerijos divizijas. Tai leido rusams greitai sutelkti ugnį į pagrindinius taškus – tai itin svarbu per puolimus siekiant prasilaužti.

Kitą dieną viskas vyko panašiai. Rusų ataka. Vokiečių kontrataka. Henricio pėstininkai taip pat drąsiai laikėsi, kol juos be perstojo puolė priešas antrą ir trečią mūšio dienas. Rusai vis siuntė į mūšį šviežias pajėgas iš užnugario. Jie ėjo į ataką. Juos žudė. Jie traukėsi. Paskui vėl puolė.

Spalio 12-osios rytas prasidėjo ganėtinai įdomiu karo istorijai epizodu. Generolas leitenantas Rauchas, 123-iosios pėstininkų divizijos vadas, persiuntė generolui Henriciui sovietų siuntinį, nuleistą parašiutu jo dalinių veikimo sektoriuje. Siuntinyje buvo užantspauduotas vokas. Ant jo buvo parašyta „Generolui Erwinui Rauchui, 123-iosios pėstininkų divizijos vadui“.

„Brangus Rauchai! Kelis kartus mėginau susisiekti su tavimi per parlamentarus, tačiau tavo kareiviai juos visus pasitiko šūviais. <…> Todėl pasirinkau šį būdą. <…>

Esu tikras, kad tu vis dar prisimeni tuos laikus, kai kartu mokėmės karo akademijoje. <…>

Tavo divizija atsidūrė beviltiškoje padėtyje. <…> Tavo divizija yra apsupta, jos laukia Stalingrado likimas. <…> Pereik į mūsų pusę su savo divizija, su visais jos daliniais. <…> Susitariau su sovietų vyriausiąja vadovybe dėl ypač garbingų ir palankių sąlygų tiek tavo divizijai, tiek tau asmeniškai. <…> Bus užtikrintas padorus elgesys, belaisviams bus paliktas jų asmeninis turtas, karininkams – asmeniniai ginklai. Divizija nebus išskirstyta, visi kartu atliksite darbo prievolę. <…> Po karo tavo divizija pirmoji bus išsiųsta namo.

Von Seydlitzas, artilerijos generolas.“

Šis laiškas nuo generolo von Seydlitzo, kurį rusai paėmė į nelaisvę prie Stalingrado, buvo viena iš tuo metu sovietų taikytų psichologinio karo priemonių. Tačiau 304-osios pėstininkų divizijos, veikusios į šiaurę nuo hidroelektrinės užtvankos ir dengusios vakarinį Dniepro krantą, kareiviai susidūrė su dar įspūdingesniais nacionalinio komiteto „Laisvoji Vokietija“ veiksmais. Divizijos vadas pranešė, kad valtys su plevėsuojančiomis trispalvėmis (juoda, balta ir raudona) vėliavomis ir žmonėmis, giedančiais Vokietijos himną, mėgino persikelti per Dnieprą divizijos veikimo ruože, tačiau buvo pasitiktos ugnimi. […]

Henricio armijos dydžio kovinė grupė, atsižvelgusi į šią ypatingą padėtį, įsakė įrengti nedideles, bet veiksmingas dengiamąsias pozicijas užtvankos ir geležinkelio tilto prieigose, kad būtų užtikrinta priedanga minuotojams. Šiam darbui reikėjo labai rimtai pasiruošti – reikėjo sumažinti vandens lygį tvenkinyje keturis su puse metro, kad staiga kilusi potvynio banga nesugadintų tiltų žemiau, kur buvo 6-osios armijos ruožas.

Du šimtai tonų dinamito (dešimties pilnai prikrautų krovininių vagonų svoris) buvo prigrūsta į elektrinės turbinų salę. Keturiasdešimt tonų dinamito užtaiso buvo sukišta į sprogdinimo kameras pačioje užtvankoje kartu su šimtu aviacinių bombų, kurių kiekviena svėrė po 450 kilogramų, kitaip tariant, dar papildomos 45 tonos.

Henricis įsakė susprogdinti geležinkelio tiltą 18.45 val., o užtvanką – 20.00 val. Tačiau armijos inžinerijos dalinių vadas dar neleido nuspausti sprogdinimo mašinėlių svirtelių, nes reikėjo perspėti 16-ąją motorizuotąją pėstininkų diviziją, tiltą ir užtvanką gynusį ariergardą.

– Pasiųskite radiogramą 16-ajai divizijai, praneškite, kad sprogdinimas prasidės po dviejų valandų, – įsakė ryšių karininkui majoras Braunas, operatyvinio skyriaus viršininkas.

Po kelių minučių sugrįžo sunerimęs ryšių karininkas:

– Pone majore, su 16-ąja nėra ryšio. – Velniai griebtų!

Leitenantui Christianui Stoecklei iš XL tankų korpuso štabo operatyvinio skyriaus buvo įsakyta nedelsiant sėsti į visureigį ir vykti į 16-osios divizijos pozicijas.

– Privalote surasti grafą Schweriną. Kaip tai padaryti, spręskite pats.

Leitenantas Stoecklė išvyko. Visa Zaporožė liepsnojo nuo vieno pakraščio iki kito. Net medžiai palei kelius žioravo tarsi fakelai. Įtartinai didelės kareivių kolonos skubėjo į vakarus geležinkelio tilto kryptimi, tačiau niekas iš jų nežinojo, kur tuo metu buvo 16-osios motorizuotosios pėstininkų divizijos vadavietė. Pasikliaudamas seno kareivio intuicija, Stoecklė pasuko į valstiečio sodybą šiauriniame miesto pakraštyje. Jis neapsiriko – ten, tamsioje troboje, žvakės šviesoje, apsuptas štabo karininkų, sėdėjo generolas ir studijavo žemėlapį. Leitenantas įteikė jam paketą ir raportavo apie padėtį. Grafas Schwerinas greitai sugalvojo planą: „Laikysimės, kol visi pereis į kitą krantą!“ 16-oji motorizuotoji pėstininkų divizija laikė pozicijas priešais dviaukštį geležinkelio ir automobilių tiltą iki paskutinės minutės. Tie, kas nespėjo pereiti tiltu į kitą krantą iki H valandos, persikėlė valtimis ir plaustais į Chortycios salą upės viduryje.

Jungenfeldto šturmo pabūklams, kurie vis dar judėjo Melitopolio plentu į pietus nuo Zaporožės ir dengė sparną, buvo pastatytas keltas.

Naktį iš spalio 14-osios į 15-ąją, apie pusiaunaktį, tiltas ir hidroelektrinės užtvanka buvo susprogdinti. Nuaidėjo kurtinantis trenksmas, tačiau, nepaisant milžiniško sprogstamosios medžiagos kiekio, masyvioje beveik 750 metrų ilgio betoninėje užtvankoje atsivėrė tik keli plyšiai, pro kuriuos šniokšdamas plūstelėjo vanduo iš beveik 20 metrų gylio tvenkinio. Kelių metrų aukščio banga užliejo žemę ir kaimus upės slėnyje. Sovietų priešakiniai daliniai, kruopščiai tikrindami kelią, slinko į liepsnojantį miestą. Jie atsargiai prisiartino prie užtvankos rytinės prievažos.

Piečiau per upę keltu buvo perkelti paskutiniai sunkieji šturmo pabūklai.