Knyga tiems, kurie iki šiol jaučia nuoskaudas tėvams

Labai ilgai galvojau, kaip pateikti šios knygos apžvalgą, nes jaučiau didelę atsakomybę. Tai puiki knyga, viena geriausių mano skaitytų, dėl to norėjau ją aprašyti teisingai. Labai tikiuosi, kad po apžvalgos susidomėsite ir imsite skaityti iškart. Rašant šį tekstą viduje šaudo fejerverkai. Na tikrai, neperdedu, „Toksiški tėvai“ yra vienas geriausių dalykų nutikusių mano gyvenime. Ir ne tik mano, tai turbūt vienintelė knyga, kurie tiek daug kartų skolinau ir tiek daug kartų pasiimdama atgal girdėjau „Vau… pagaliau supratau, kas aš ir kodėl toks (-ia) esu, pagaliau viduje jaučiu laisvę…“.

Svarstant nuo ko čia pradėti, dar kartą perverčiau knygą. Apsukus knygos viršelį, ant nugarėlės, vietoj aprašymo pūpso sąrašas klausimų, kurie labai tinka mano apžvalgos pradžiai. Taigi, nuoširdžiai atsakykite sau…

Kai buvote maži…
…ar tėvai sakė jums, kad esate blogas ar nieko vertas?
…ar drausmindami jus naudojo fizinę jėgą?
…ar jums reikėjo rūpintis tėvų problemomis?
…ar dažnai bijodavote tėvų?
…ar tėvai darė ką nors, ką privalėjote laikyti paslaptyje, tik tarp jūsų?

Dabar, kai jau suaugote…
…ar tėvai vis dar elgiasi su jumis kaip su mažu vaiku?
…ar praleidę šiek tiek laiko su tėvais patiriate intensyvių emocijų ar fizinių reakcijų?
…ar tėvai kontroliuoja jus grasindami, kurstydami kaltės jausmą, pasitelkdami pinigus?
…ar jaučiate, kad neįtiksite savo tėvams, kad ir ką bedarytumėte?

Taigi, jei bent vienoje vietoje ištarėte sau „taip“, ši knyga yra jums.

Susan yra mokslų daktarė ir ne šiaip kokia daktarytė, o visame  pasaulyje garsi psichologė, dėstytoja bei įvairių grupinių terapinių užsiėmimų ir mokymų vadovė. Šioje knygoje ji suskirsto tėvų tipus į tam tikras „rūšis“ ir su pavyzdžiais pasakoja, kaip koks tėvų elgesys paveikė ir iki šiol veikia mūsų charakterį. Dalis knygos yra istorijos, o kita dalis – patarimai, kaip iš viso to išeiti, kaip nusibrėžti ribas bendraujant su tėvais šiandien ir pagaliau pradėti gyventi taip, kaip norite patys.

Visi pavyzdžiai yra tikros istorijos, kurias ji surinko iš savo pacientų. Istorijas ji pasakoja maždaug taip – papasakoja dėl kokių problemų pas ją apsilankė pacientas, pvz. kenčia nuo darboholizmo, tuomet kartu su žmogumi „prasieina“ pro jo vaikystę, galiausiai sustoja ties šiandieniais santykiais su šeima (kurie, beje, dažnai taip ir lieka toksiški, tik mes to nelinkę pripažinti).

Istorijose kalba pacientas, kalba ir ji pati. Knyga skaitosi be galo lengvai ir įdomiai, o Susan rašymo stilius laisvas, aiškiai suprantamas. Skirtingai nei skaitant kitas tokio tipo knygas, nė karto nesugrįžau skaityti kažkokių pastraipų ar skyrių nesuprasdama, ką autorė turėjo galvoje. Žodžiu viskas tikrai aiškiai ir paprastai.

Knygai skiriu 10 balų ir rekomenduoju ją visiškai visiems. Net, jei galvojate, kad jūsų vaikystė buvo tobula, paskaitykite šią knygą dėl savo vaikų ir būsimų anūkų.