Knygos „Pinigų laiškai“ autorius psichologas ir kurjeris T. Petraitis: „Už pinigus nusipirkau gebėjimą nukreipti žvilgsnį į gyvenime tikrai man svarbius dalykus“

70 tūkstančių eurų. Tiek per penkerius metus psichologas-psichoterapeutas, o šiandien ir maisto kurjeris Timas Petraitis sukaupė nesiėmęs verslo, bet atradęs ir pritaikęs savo taupymo modelį. Savo istorija jis dalijasi ką tik pasirodžiusioje knygoje „Pinigų laiškai“. Tačiau tai nėra lengvos ir greitos sėkmės istorija.

Pats Timas „Pinigų laiškus“ vadina kelionės knyga, kurioje jis aprašo, kaip išbrido iš sudėtingo skyrybų laiko ir mokėsi atrasti naują santykį su pasauliu. O pinigai čia turi šiokios tokios įtakos. Kaip tiems dviratininkams, besileidžiantiems į ištvermės varžybas su labai mažai daiktų, Timas skaitytojus kviečia išsigryninti gyvenimo kryptį iki esmės ir atmesti nereikalingus dalykus.

„Kuo toliau gyvenau ir dirbau terapinį darbą, supratau, kad gyventi galima labai įvairiai ir kad tokio dalyko, kaip teisingas ar universalus kelias, tiesiog nėra. Pavyzdžiui, dabar mano didžiausias pašaukimas ir aistra – maisto kurjerio darbas“, – pasakoja knygos autorius.

Plačiau apie „Pinigų laiškus“, atsakymų į įvairius „kodėl“ paieškas, kurjerio darbą ir daug kitų dalykų kalbamės su knygos autoriumi, psichologu-psichoterapeutu Timu Petraičiu.

Timai, „Pinigų laiškai“ radosi iš ribinės gyvenimo situacijos ir eksperimento, kai stengeisi išbristi iš to sunkaus laiko. Tiems, kurie nieko nežino, papasakok apie knygos idėją.

Ir pats stebiuosi, kad knyga atsirado. Neplanavau jos rašyti, nes laiškus pirmiausia rašiau visai kitu tikslu. „Pinigų laiškai“ prasidėjo nuo skausmingo skyrybų laiko. Kai gyvenimas taip stipriai sujudėjo, nebebuvo sunku pajudinti ir kitus dalykus. Taip pradėjau kapitalinį gyvenimo remontą. Man visą laiką patiko galvoti apie pinigus, bet anksčiau buvo gėda, o tuo metu susitelkiau į pinigus. Pradėjau daug domėtis, skaityti, eksperimentuoti. Prisieksperimentavau iki visokių nieko nepirkimo metų. Žodžiu, nuotykių netrūko. Ir pinigų, aišku, padaugėjo.

Ši knyga – tai kelionės knyga. Tokios, kur bandai iš naujo pamatyti, suprasti ir atrasti naujus atsakymus arba naujus klausimus. Pinigai persmelkę daugelį gyvenimo sričių, todėl ir tų atsakymų, klausimų, permąstymų buvo visokių ir įvairiausių. Paskutiniuose laiškuose nukeliauvau net iki klausimo, kodėl tėvas Stanislovas buvo priėmęs neturto įžadus. Juk ne šiaip sau, kažkas patraukiančio tame turi būti.

„Pinigų laiškuose“ nedėstau sėkmės istorijos ir nedaliju paprastų patarimų, kaip tapti turtingam. Norėjau papasakoti, kaip gyvas lietuvis bando išsikapstyti iš krizinės situacijos, ieško, randa, klysta ir galiausiai kažkiek sutaupo.

Kai kalbame apie vietos gyvenime paieškas, prasmės paieškas ar kaip bepavadinsi, kalbame apie daug svarbių dalykų, bet pinigų dažniausiai neminime, jie tarsi lieka paraštėse – svarbūs visiems, bet tarsi neoru minėti juos šitam kontekste. O tu neignoruoji ir sakai, kad jie turi šiokios tokios įtakos. Kaip matai tą prasmių paieškos ir pinigų santykį?

Kai prieš 20 metų savanoriavau Jaunimo linijoje, išgirdau gerą mintį, kurią prisimenu iki šiol. Tarkim, kaime gyvena išminčius senolis, kuris sau sėdi to kaimo pakrašty atsiskyręs, medituoja, atlieka įvairias praktikas, ir, kai kas nors ateina su bėda pasitarti, gauna išmintingą patarimą. Bet dažnai niekas nepastebi, kad tam senoliui kasdien kuris nors kaimo žmogus atneša šilto maisto.

Anksčiau gal tikrai buvau radikalesnis ir prasmė bei pašaukimas man buvo svarbiausia. Pajutai, išgirdai – tai ir vykdyk, kas tau skirta. Kuo toliau gyvenau ir dirbau terapinį darbą, tuo aiškiau supratau, kad gyventi galima labai įvairiai ir kad tokio dalyko, kaip teisingas ar universalus kelias, tiesiog nėra. Pavyzdžiui, dabar mano didžiausias pašaukimas ir aistra – maisto kurjerio darbas. Bet vien panerti į jį sau neleidžiu, nes auginu vaiką ir vykdau finansinius įsipareigojimus. Renkuosi kompromisų kelią – dirbu įprastą terapeuto darbą, o laisvalaikiu, kiek spėju, paminu dviratį kaip kurjeris.

„Svarbu, kad rastumėte savus atsakymus į įvairius gyvenimo „kodėl“. Tiek į „kodėl verta gyventi“, tiek į kitus, ne tokius pamatinius.“ Stiprioji šios knygos pusė, kad savo taupymo istoriją sujungi su psichologo įžvalgomis apie santykį su kasdienybe, kitais, gyvenimu apskritai. Kaip radosi šis kelias?

 Kai mokiausi psichologijos universitete, vienoje paskaitoje gavome užduotį per savaitę nustebti ir tą patirtį aprašyti. Pamenu, man tai buvo labai sunki užduotis. Kaip suprasti: nustebti? Kaip apskritai reikia, va, taip imti ir nustebti? Ir tada visai netikėtai vaikščiojau Laisvės alėjoje, pakėliau galvą ir pažiūrėjau į pastatų viršų. Ir pamačiau visokius ornamentus bei užrašus. Galvojau: geras, jie visada čia buvo, o aš tik dabar pamačiau. Tai gal nuo tada po truputį ir ėmė formuotis būtent toks žvilgsnis į pasaulį.

 Tas klausimas kažkuo panašus į tą trimečio „kodėl?“. Gal čia ir bus knygos gylis. Neužtenka parašyti skaitytojui: sutaupyk 10% nuo pajamų, juos investuok ir daug kartų kartok šį veiksmą. Daug įdomiau galvoti, o kodėl skaitytojui nepavyksta? Kodėl įdomiau išleisti? Man tokie klausimai buvo labai įdomūs ir apie juos daug galvojau.

 „Nereikia bandyti nusipirkti laimės už pinigus. Už pinigus pirkite ką nors kito. Aš tikriausiai pirkau gebėjimą nukreipti žvilgsnį į tikrai gyvenime man svarbius dalykus.“ Kokių trijų pagrindinių dalykų pats išmokai eidamas šį „Pinigų laiškuose“ aprašytą kelią?

 Nesigėdyti eiti savo keliu. Gal tai sutapo ir su prasidėjusia vidurio amžiaus krize. Kolegė kažkada yra gerai sakiusi, kad vienas iš požymių, jog tapai suaugęs – gali valgyti ledų, kiek tik nori. Ta penkerių metų poskyrybinė kelionė buvo labai laisvinanti patirtis. Šeimos nepavyko išsaugoti, tai ką dar turiu prarasti? Gal tiesiog jau gyvensiu, kaip noriu gyventi, kas bus tas. Leidau sau ekstremaliai taupyti, daryti kitus eksperimentus. Tai padėjo geriau pažinti save, aptikti ir patikrinti naujas ribas. Bet labiausiai turbūt padėjo teigti save: noriu, va, taip gyventi, va, taip matau ir renkuosi.

Apribojimas daro gyvenimą paprastesnį. Tai supratau 2021 metais, kai ištisus metus stengiausi beveik nieko nepirkti. Tikrinau ir hipotezę, kiek tapsiu nelaimingesnis, ar kraštutinis savęs apribojimas atneš kraštutinį nelaimingumą. Ir ji visai nepasitvirtino. Gyvenau ramų ir paprastą gyvenimą. Neblaškė visokios reklamos, nekamavo impulsai, kad „gal tą nusipirk, o gal tą, o gal to tau dabar reikėtų?“ Tiesiog gyvenau, dirbau, leidau laiką su sūnumi, sportavau. Vėl pasiilgau tos būsenos.

Pinigai tėra vienas iš gyvenimo reiškinių. Pavojinga pinigus paversti gyvenimo centru, nes nukenčia ir nuskursta kitos sritys. Gali pradėti viską vien jais matuoti – ar man apsimoka, ar neapsimoka kuo nors užsiimti. Supratau, kad man geriau einasi, kai pinigai svarbu, bet ne tiek.

Šiandien dar vienas tavo gyvenimo eksperimentas – kurjerio darbas. Esi psichologas-psichoterapeutas ir kurjeris. Kodėl kurjeris? Ir kaip suderini šias dvi veiklas? Arba kodėl tau reikia jų abiejų?

 Be galo mėgstu minti dviratį. Jei kas nors man pasakytų, kad negalėsiu minti dviračio iki gyvenimo galo, labai nuliūsčiau. Ir dar mėgstu nuveikti ką nors produktyvaus. Nemėgstu betikslio fizinio aktyvumo, jis turi atnešti ir kokios nors naudos. Ir dar mėgstu, kai mano veikla atneša pinigų. Tai tas kurjerio darbas puikiai viską sujungia. 

 Jei rimčiau, kurjerio darbas padeda neišpuikti. Nusileisti iš savo vardų ir pasiekimų. Nebebūti psichologu-psichoterapeutu, o tiesiog padirbti ką nors žemiško. Man tai įžeminanti veikla.

 O ką atsakytum tiems, kurie sako, kad taupyti, neleisti sau ko nors yra absurdas, nes ir taip gyvenimas trumpas, niūrus, tai bent ką nors verta sau leisti?

 Atsakyčiau, kad galima ir taip. Jei jums taip tinka, jūsų toks kelias, nesu tas, kuris bandys įtikinti elgtis kitaip. Bet man smagiau disciplinuoti save. Man labai patinka metafora apie fizinį pasirengimą gyvenime. Įsivaizduokite, kad visi miname dviračius. Būna kalnų, sunkių gyvenimo situacijų, būna nuokalnių, sėkmių, lengvesnių gyvenimo laikotarpių, bet kuriuo atveju minti lengviau, jei esi gerai fiziškai pasirengęs. Ir smagiau.

 Gal, sakyčiau, kad taupymas nereiškia, kad ko nors sau neleidi. Tiesiog susitari su savimi, kad pirksi kitus dalykus. Už santaupas perki mažesnę būsto paskolos įmoką, perki investicijas, perki finansiškai mažesnės įtampos gyvenimą, nes turi mažiau finansinių įsipareigojimų ir pan. Tiesiog leidžiu ir dovanoju sau kitus dalykus. Kaip nesportuojantys dovanoja sau laisvę nuo prakaito, bet turbūt dažniau lankosi pas gydytoją, o sportuojantys atvirkščiai. Galima kreipti žvilgsnį į prakaitą ir sakyti „va, aš tai laisvas nuo prakaito, man nereikia prakaituoti“, bet galima ir į tai, kiek kartų žmogus nesusirgo.

 „Drįstu teigti, kad turėti skolų kartais yra labai gerai“. Kaip tai?

Čia norėčiau palikti kabliuką skaitytojams. Knygos pabaigoje jie tikrai sužinos, kodėl taip teigiau. Tai tikrai nėra koks nors ekonominis teiginys, netgi priešingai – iš ekonominės perspektyvos, sakyčiau, kad neturėti skolų yra labai gerai. Tai asmeninis teiginys apie tai, kuo skolos man labai pravertė 2018 metais.

„Pinigų laiškuose“ – ir specialūs QR kodai, kuriuos nuskanavę skaitytojai ras daugiau medžiagos, ir papildomi šaltiniai bei užduotys. Ką skaitytojams siūlai daryti su visa ta papildoma medžiaga?

 Ką norėsis. Gali ir nieko nedaryti. Aš pats visada puolu pritaikyti, ką perskaitau. Jei patikiu kokia nors idėja, noriu ją išbandyti ir gyvenime. Tad tikiu, kad užduotys gali padėti skaitytojui knygos mintis pritaikyti gyvenime, keisti jį. Papildomi tekstai ir filmukai gali puikiai papildyti, ką bandau perteikti skaitytojui.