Kovo knygų TOP: nuo Lietuvos praeities tyrinėjimų, pasakojimų apie Ukrainą iki liūdnųjų laikų poezijos

Atėjo laikas naujai knygų apžvalgai. Štai knygos, kurias skaičiau pastaruoju metu ir kurios pakliuvo į video apžvalgą. Gal ta užsitęsusi tamsa kalta, bet peržiūrėjęs tas dešimt knygų matau, kad tokio tamsaus knyginio dešimtuko (su kai kuriom išimtim) jau seniai nebuvau sudaręs.

Antroji R.Cusk trilogijos dalis, ir dabar dar tvirčiau galiu pasakyti, kad man ji – vienas įdomesnių pastarųjų metų literatūrinių atradimų. Ji pasakoja istorijas, sukimbančias iš fragmentų, besikeičiančių svorio centrų, – per smulkias detales, pokalbių nuotrupas, kasdienybės stebėjimą ji stengiasi užčiuopti tai, kas sudaro mūsų gyvenimų esmę, kaip mes pasakojame savo gyvenimų istorijas, kaip kuriame savąją tapatybę. Tai istorijos apie meilę ir tai, kaip ji baigiasi, pasakojimai apie geismą ir trūkinėjančius santykius, tuose grybštelėjimuose – prabėgusio gyvenimo atspindžiai, šaknų praradimas, pasidavimas, pyktis, neišsipildymas ir baimės. O kartu ir apie naujos pradžios galimybę, kismą ir įsiklausymą. Psichologai mėgsta sakyti, kad kiekvienas iš mūsų esame kitų žmonių veidrodžiai, ir R.Cusk romanas tai ir parodo – sukuria kone psichoterapinį poveikį, jausmą, kad atspindėdami kitų žmonių gyvenimus mes išties pamatome savąjį.

S.Žadanas čia – gal mažiau mums pažintame, tačiau visgi jam, manau, svarbiausiame apmplua – poeto. Šios eilės – savosios kartos kelias, kuriame dera grožis ir purvas, amžinybė ir kasdienybė, geležinkelių stotys, apleisti miestai. S.Žadanas rašo su meile ir pykčiu, kalba apie gyvenimą, kurio tau teks lygiai tiek, kiek pajėgsi sušildyti savo kvėpavimu ir delnais. Jo eilės beda geluoniu iki pat širdies. Jeigu pasaulis net griūva, jis griūva be galo gražiai. Liūdnųjų laikų poetai, tokie kaip S.Žadanas, kalbėdami apie skausmą, visad žino, kad traukiniai galiausiai visgi pajuda. Brėkštančios šviesos link.

Pirmasis S.Rooney romanas, ir tikrai nebūsiu originalus, sakydamas, kad S.Rooney su variacijomis rašo vieną ir tą pačią knygą. Čia vėlgi pagrindinės temos – meilė, aistra, priklausomybės, toksiški santykiai, seksualumo tyrinėjimai, savidestrukcija. Bandymas atsakyti į klausimą, kas yra normalumas. Kūrinys apie artimumo norą ir baimę prisileisti. Romanas parašytas taip, kad tas jausenas, kalbėjimo, rašymo stilių nesunkiai atpažins, galės su juo tapatintis millenial kartos žmonės. S.Rooney rašo lengvai, įtraukiančiu stiliumi, tarsi net kiek atsainokai, pasakojimas paremtas dialogais, jame dera melancholija ir humoras, ironija. Man visgi atrodo, kad „Normalūs žmonės“ yra geriausia, ką kol kas yra parašiusi S.Rooney, tačiau ši knyga irgi puikiai liudija jos talentą ir tai, kad jau pirmuoju romanu ji atrado savo balsą.

Šis J.M.Coetzee kūrinys bent jau man patenka tarp sunkiausiai išgliaudomų jo darbų, pasiūlančių itin daug interpretacijų ir spėjimų, alegorinių, intertekstinių ryšių versijų ir simbolizmo. Kita vertus, su J.M.Coetzee kūriniais taip visuomet ir yra, kad perskaičius jo knygą norisi iš karto pradėti ją skaityti iš naujo, bandant aptikti to tiršto literatūrinio audinio prasmių sankirtas. Keistas išorinis karkasas atveria vieną temą po kitos – tai ir istorija apie laisvę, tiesą, tai, kas užfiksuojama pasakojimuose, kas juose svarbiausia. Tačiau išties šis rebusas kiekvieno skaitytojo, matyt, bus suprantamas vis kitaip, nes J.M.Coetzee aiškių atsakymų taip ir nepateikia, palikdamas skaitytoją kiek sutrikusį, iki galo nesupratusį visų užmojų, tačiau užtikrintą, kad ką tik perskaitė kitonišką, savitą, iššūkiu ir literatūriniu nuotykiu virstantį kūrinį.

Kūrinys, panardinantis į sapno, depresyvaus grimzdimo būsenas. Knyga apie atsiskyrimą, saviizoliaciją, abejingumą ir nihilizmą. Postmodernus romanas, vedžiojantis skaitytoją po pasąmonės laukus, pasakojimas su mažai išorinio siužeto, vietoje to pasiūlantis galimybe nebūti, išnykti, atsisakyti veikti. „Tu nemirei ir neįgavai išminties. Tu nepažvelgei į akinančią saulę“, – šios dvi eilutės gana taikliai perteikia šias būdravimo būsenas. Kai lieka tik baimė, kai lieka tik laukimas, kai galiausiai atrodo, kad nieko nelieka. Įdėmesni, literatūrinį kanoną neblogai pažįstantys skaitytojai skaitydami šią knygą, žinoma, gali mėgautis aptikdami intertekstus, nuorodas į žinomus kūrinius.

Ši knyga turėtų patikti tiems, kas ieško kūrinio, galinčio grožinės literatūros pagalba paaiškinti Ukrainos istoriją, tai, kas vyksta joje dabar. Šiame epiškame, tirštame kūrinyje ji pasakoja apie ukrainiečių tautos traumines patirtis – tiek asmenines, tiek kolektyvines. Atmintis – viena šios knygos esminių temų. Ji pasakoja apie žmones, kurie norėtų pradėti gyvenimą iš naujo, nuo švaraus lapo, tačiau išties tai neįmanoma, praeitis pasiveja, kartais net pasąmoniame lygmenyje, karta iš kartos sukasi tuose pačiuose cikluose, ir kiekvienas į tą akistatą turi stoti vienas, autorė tarsi klausia – ar kažko mes galime išmokti iš istorijos? Kaip veikia mūsų atmintis, kaip mes norime interpretuoti praeities įvykius, ką mes norime užmiršti?

Pirmasis šios autorės romanas, tačiau skaitydami šią knygą, matydami, kaip pasakojamos istorijos, čia sukibusios siūlais, galėtų virsti atskiromis novelėmis, jaučiame, kad novelistinė D.Kalinauskaitės prigimtis niekur nedingo. Nepasikeitė ir jos darbo su tekstu principai. Ji rašo su dideliu dėmesiu detalėms, kiekvienas jos sakinys išieškotas, išdailintas, ir ne kartą skaitant jos knygą pasirodė, kad skaitai net ne prozą, o poeziją. Tai lėto skaitymo, dėmesio reikalaujanti knyga. Nors knygoje nemažai skaudulio, tamsių Lietuvos istorijos epizodų, visgi autorė įtepria čia ir subtilaus humoro, saviironijos, ir rezultatas – „Baltieji prieš juoduosius“ – grakštus, tapybiškas, mozaikiškas, atida mažiausioms detalėms ir autentiškumo troškuliu patraukiantis skaitinys.

Kokį stiprų įspūdį paliekanti, emociškai parbloškianti knyga. Perskaitoma vienu prisėdimu, vienu įkvėpimu, tačiau po to perskaitymo netgi sunku iškvėpti. Apleisties knyga, knyga apie pažeminimą, išdavystę ir smurtą, žiaurumą. Apie neišsipildymą. Kerštą ir neviltį, ilgesį ir meilės, švelnumo troškimą, pažeidžiamumą, peraugantį į smurtą. Autorė rašo žmogaus psichologiją preparuodama taikliais pjūviais, užgriebdama, kas svarbiausio, esmingiausio, preciziškai sugebėdama vos keliais sakiniais perteikti emocines būsenas ir jų kismą, atskleidža momentus, kaip kažkas negrįžtamai nutrūksta. Šis pasakojimas – niūriai realistiškas, be jokio sentimentalumo, kritimas duobėn be jokios ištiestos rankos.

Knygos vertėja Violeta Tauragienė sakė, kad knyga padarė jai didžiulį įspūdį savo tikrumu ir sąžiningumu. Autorė, aprašydama keliasdešimties metų senumo įvykį, kai pasidarė abortą, kas tuomet Prancūzijoje buvo nelegalu, pabrėžtinai rašo stengdamasi vengti emocijų, ryžtingai, netgi šaltu tonu. Ji sąžininga su savimi ir skaitytojais, ir būtent tas nuogumas, atvirumas daro didžiulį įspūdį, suvokiant, kokias sunkias emocijas ji išties tuo metu patyrė. Šis brutalus realistiškumas paveikia kur kas labiau nei bet kokie galimi emocijų aprašymai. Knygoje autorė taip pat sugeba užgriebti ir politinius, socialinius kontekstus, o svarbiausia – kalba apie tai, kaip tas įvykis paveikė ją vėliau. „Man viskas nutiko tam, kad galėčiau tai aprašyti“, – knygos pabaigoje rašo A.Ernaux.

Nuoroda į video rasite čia: