Lapkričio knygų TOP: karo istorijos, pašaukimo ieškojimai, savęs kūrimas, skaidrios kelionės ir šiurpios vizijos

Tradiciniai mėnesio skaitiniai. Galbūt jau kažkas ieško dovanų Kalėdoms? O galbūt skaitinių sau? Jūsų dėmesiui – rekomenduojamų knygų sąrašas!

Bent jau kol kas atrodo, kad papuls tarp šių metų favoričių. Apie ją jau pakalbėjome plačiau podcaste „Perskaitymai“, – tai savistabos knyga, savojo gyvenimo preparavimas taikliais dūriais, jausminis koncentruotas žemėlapis. Istorija apie sužeistumą, išsigelbėjimo, kūrybos troškimą ir žlugimą. Prašviesėjimus ir visgi aplink besitelkiančią neviltį, kuri niekuomet nebepaliks. Žinant T.Ditlevsen vėlesnę gyvenimo istoriją šis pasakojimas tampa itin skausmingas, sukrečiantis.

Monumentalus darbas, svarbi knyga, be abejo, puikiai ir išversta Sigito Parulskio. Tirštas žmogiškosios kančios vaizdas: Stalingrado mūšis, kuris šioje knygos dėmesio centre, konclageriai, darbo stovyklos, badas, mirtis, kančia, nužmogėjimas, frontas ir gyvenimas jo pakraščiuose, autorius liudija tai taip dokumentaliai tiksliai, su tokiu realizmu, kone žurnalistiniu stiliumi, kad kūnu bėga šiurpas. Žmonės, tapę dviejų tarpusavyje besikaunančių blogių įkaitais, jų likimai, – jie, traiškomi mėsmalėje, kurioje, tamsos karalijoje visgi šviečia tikėjimas žmogiškumu.

Viena keisčiausių pastaruoju metu skaitytų knygų. Ji skirta tiems, kas nori visiškai kitoniško, sunkiai į kažką panašus skaitinio. Daugiasluoksnio, su gausybe intelektinių krypčių, nuorodų, užuominų, tokio intertekstualaus, kad nemažai skaitytojų tuose literatūriniuose laukuose gali nesunkiai ir pasiklysti.
Turbūt posakis, kad knyga ne kiekvienam, yra vienas dažniausiai pasitaikančių kalbant apie šią knygą. Fragmentiškas, epizodiškas pasakojimas, trūkčiojantis ritmas, siužetinės variacijos, užmojo plotis, tiesiog sunkiai suskaičiuojami įkirtimai į tekstą. Knygoje autorė geba suderinti viską persmelkiančią desperaciją, pajautimą, kad niekas pasaulyje neturi prasmės. O kartu ir švelnumą, tikėjimą mokslu ir humorą. Visa tai autorė įaudžia į žaižaruojantį literatūrinių stilių, kontekstų, idėjų kokteilį.

Slogi, šokiruojanti knyga, verčianti nejaukiai muistytis, autorė kelia nepatogius klausimus apie visuomenės sandarą, vartotojiškumą, verčia permąstyti savo santykius su aplinkiniais ir su gyvūnais. Distopinėje istorijoje, kurioje pasakojama apie žmones, gyvenančius visuomenėje, kur įteisintas kanibalizmas, autorė kelia klausimus apie humanizmą, apie tai, kas daro mus žmonėmis. Ir, kaip ir daugelio distopinių romano atveju, esminis klausimas čia – kaip elgtumeisi pats atsidūręs šių personažų vietoje. Tai gali nuvesti į ne visai jaukius apmąstymus. Tikroviškumo priduoda ir autorės smulkmeniškai aprašomos šokiruojančios scenos (tiesa, kai kurios jų pasirodė savitikslės), o jos sukurtas visuomenės modelis, kuriame visas tas žiaurumas yra kruopščiai reglamentuotas, leidžia susimąstyti, ar išties toks modelis yra visiškai negalimas?

H. Murakami nieko naujo nebando, ir, tiesą sakant, abejoju ar kada ir bebandys. Kita vertus, kam tai daryti, kai turi gausybę gerbėjų, laukiančių būtent tų lengvai atpažįstamų jo kūrybai bruožų? Ir šiame apsakymų rinkinyje jis visa tai nuosekliai ir pateikia. Nuo siurrealistinių motyvų iki nostalgijos ir melancholijos jausmo, poetiškumo (čia jo daugiau nei bet kada anksčiau, beje), liūdesio, nuorodų į muziką, jausmo, kad kažkas lieka nepasakyto, kad pasaulyje vyksta dalykai, kuriuos sunku paaiškinti, kad realybė paskendusi migloje. Yra, mano nuomone, čia neblogų apsakymų, kaip kad „With the Beatles“, „Charlie Parkerio bosanova“, „Ant akmeninio priegalvio“, bet yra čia ir smarkiai H.Murakami klišėmis prisodrintų kūrinių. Tad greičiausiai knyga ir skirta pirmiausia užkietėjusiems H. Murakami gerbėjams.

Dar viena knyga sąraše, kuri, matyt, pateks tarp įsimintinųjų šių metų kūrinių. Pasitelkusi nestandartinį pasakojimo būdą, atsisakiusi įprastinės struktūros ji šioje knygoje į vėrinį veria skirtingų personažų gyvenimo fragmentus, atsivėrimus, o pats pasakojimas įgauna kone terapinį pobūdį. Viena iš centrinių idėjų bent jau man romane yra tai, kaip mes suprantame savo gyvenimo istorijas, kaip jas norime papasakoti kitiems, kaip interpretuojame. Kaip laikas keičia mūsų suvokimą apie savo praeitį, ką mes iš jos prisimename ir kaip iš tų prisiminimų kuriame savąją tapatybę. Knygą persmelkiantis jausmas – santykių išsisėmimo, praradimo, neišsipildymo, vienatvės. Skaidrus, preciziškas pasakojimas, autorei sugebant detalėse, atsitiktiniuose pokalbiuose užfiksuoti svarbius, esminius mūsų gyvenimų virsmus ir tai, kas sudaro mūsų patirčių istorijas.

Jausminė knyga. Knyga apie empatiją, susitaikymą, supratimą, taikos troškimą, įsiklausymą, kampų užgludinimą. Knyga apie skausmą, gedulą, gedėjimą. Įdomios formos, pasakojimo būdo knyga, – fragmentiška, sudėliota iš minčių, jausmų nuotrupų, poetiška, mąsli, plaukianti. Dokumentiška ir metaforiška, apjungianti žiniasklaidos pranešimus, techninius duomenis, nuotraukas ir kitus vizualinius inkliuzus. Kūrinys, bandantis suprasti, ar įmanoma esantiems skirtingose pusėse žmonėms, atskirtiems politikos, istorijos, religijos ir ideologijos kalbėtis, suprasti vienas kitą ir atleisti. Knyga, kurioje gausybė kontekstų, sluoksnių, nuorodų į istoriją, Artimųjų Rytų gyvenimo būdą, meną, netgi ornitologiją. Knyga apie Izraelio-Palestinos konfliktą, istoriją dėliojant trūkčiojančiais prisilietimais, tikrovės grybštelėjimais, paliekančiais daugybę erdvių apmąstymams, vedžiojantys skausmo trajektorijomis.

Dar viena knyga apie skausmą, gedėjimą, netektį (gal ir nekeista, kad būtent tokios knygos supuolė Vėlinių laikotarpiui). Istorija apie gyvenimą su mirties suvokimu, bandymą suprasti, kaip ištverti nepakeliamą liūdesį. Knyga apie skirtingus gedėjimo etapus ir gijimą. Parašyta vaizdinga kalba, su tragikomiškais, netgi makabriškais elementais ir su linktelėjimais literatūros klasikai – visų pirma, žinoma, Tedo Hugheso „Varnui“. „Aš atsisakiau skubėti. Mus ištinkantis skausmas neleidžia žmogui nei sulėtėti, nei paskubėti, nei įsitvirtinti“, – sako knygoje žmoną praradęs tėvas, ir tai istorija, vedanti mus per visus tuos susitaikymo su netektim etapus. Eksperimentinis, daugiaspalvis pasakojimas, apgaubtas melancholijos jausmo, pripildytas aliuzijų, pasakojantis apie atmintį, tuštumą, sustojusį laiką ir apie tai, kas leidžia gyti.

Knyga sulauks dėmesio tų, kam patinka šeimos sagos, istoriniai epiniai romanai, kuriose nagrinėjami sudėtingi istoriniai laikotarpiai ir žmonių likimai juose. Iš Sakaratvelo kilusios autorės knygoje perteikiama XX amžiaus istorija, raudonojo teroro amžius. Autorė, regis, netgi primygtinai laikosi visų kanoninių istorinio romano reikalavimų, bandydama papasakoti apie žmogaus istorinių verpetų sukūryje likimą, tai, kaip asmeninį gyvenimą veikia kolektyvinės patirtys, kaip karta iš kartos tęsiasi bendra šeimos linija. Bent jau man pritrūko personažų gylio, pernelyg daug mano skoniui buvo ir melodramatiškų elementų, spalvų sutirštinimo, kiek dirbtinokos atrodė ir romaną jungiančios grandys. Bet visgi jaučiu, kad ištikimų gerbėjų ji ras ir istorinių populiariųjų romanų žanre ji verta dėmesio.

Na, o čia knyga tiems, kam patiko serialas „Babilonas Berlynas“. Atmosferinis serialas apie trečiojo dešimtmečio Berlyną sukurtas būtent pagal šio autoriaus knygas, ir mačiusieji serialą puikiai žino, ko tikėtis ir šioje knygoje – esmė čia yra Veimaro laikų gyvenimo Berlyne perteikimas. Pats rašytojas, kalbėdamas apie tai, kodėl būtent šį laikotarpį pasirinko, sakė, kad jam atrodė kur kas įdomiau rašyti ne apie patį Antrąjį pasaulinį karą, o apie jo užuomazgas. Knygoje tą istorinį virsmą mes puikiai jaučiame – nacionalistų stiprėjimas, politinės intrigos, šnipinėjimas, rusų veikla Vokietijoje, korupcija, gausybė įtampų – politinių ir ideologinių, visuomenės susiskaldymas. Nusikalstamos gaujos, blizgus naktinis gyvenimas ir noir atmosfera. Knyga tiems, kam serialo pasirodė per mažai.

Daugiau apie rekomenduojamas knygas – Audriaus Ožalo video įraše.