Marija Drėmaitė: „Tom Wolfe išrašo baudą moderniajai architektūrai“

Leidykla „LAPAS“ pristato naujieną – Tomo Wolfe’o knygą „Nuo Bauhauzo iki mūsų“ (iš anglų k. vertė Marius Burokas). Pažintį su šia chuliganiška, šališka, kandžia knyga ir jos autoriumi pranešime žiniasklaidai kviečiama pradėti nuo architektūros istorikės Marijos Drėmaitės įvado knygos lietuviškam leidimui.

Verbalinė pirotechnika, rūgštus plunksnakotis, elektrošoko stilius – visi šie epitetai buvo prisiminti 2018 m., kai šį pasaulį paliko 88-erių sulaukęs žurnalistas Tom Wolfe. Niujorke jis gyveno nuo 1962-ųjų, kai tapo The New York Herald Tribune reporteriu ir pradėjo savo naujosios žurnalistikos (New Journalism) kelią.

Tarp daugelio jo publicistinių ir grožinių knygų dvi buvo skirtos moderniojo meno ir architektūros kritikai. 1975 m. parašytoje Painted Word jis pašiepė pernelyg didelę meno pasaulio priklausomybę nuo madingos kritinės teorijos, o 1981 m. pasirodžiusioje knygoje From Bauhaus to Our House, kurios pavadinime užkoduotas žodžių žaismas susiejo XX a. pradžioje prasidėjusį modernistinį projektą ir aštuntame dešimtmetyje įsisiūbavusias postmodernistines architektūros teorijas, sarkastiškai ir negailestingai sutaršė moderniąją architektūrą. Wolfe’o kritika nutaikyta ir į Bauhauzą, paleidusį į pasaulį tūkstančius „stiklinių dėžių“, ir į jo kūrėjus, prisiskyrusius visažinių vienvaldžių dievybių vaidmenis ir pripažinimo siekusių įvairiausiomis gražbylystėmis: tekstais, knygomis, žurnalais, parodomis, piešiniais, teoriniais svarstymais, paskaitomis – viskuo, tik ne architektūra, kurios, pasak Wolfe’o, nemėgo niekas, kam teko joje gyventi ar dirbti.

   Marija Drėmaite. Leidyklos „LAPAS“ nuotr.

Galima būtų tikėtis, kad situaciją turėjo išgelbėti septintame dešimtmetyje iškilę postmodernistai ar aštunto dešimtmečio dekonstruktyvistai, bet ir jiems autorius duoda pipirų, pašiepdamas jų tuščią žongliravimą žodžiais ir tuščią architektūrą. Kaip piktas inspektorius, Wolfe išrašo baudas visiems: ir naiviems puristams, ir rafinuotiems moderniosios architektūros vedlių vaidmenį prisiėmusiems architektams, nepastačiusiems nė vieno pastato.

Knyga sulaukė pripažinimo dėl žaižaruojančio stiliaus, tačiau nebuvo laikoma rimtu architektūros ir visuomenės ryšio tyrimu. Savaime suprantama, kad iš architektų ir architektūros istorikų Wolfe’o veikalas aplodismentų nesulaukė. Ši knyga, kuri pati jau tapo istorija, nukels skaitytoją į aštrios architektūrinės kritikos laikus, kai niekas nevyniojo žodžių į vatą ir nepilstė vandenėlio. Ji bus tikra palaima modernizmo nekentėjams ir tradicinės architektūros mylėtojams. O kadangi knyga publikuojama be iliustracijų, visas knygoje minimas XX a. architektūros ikonas bus galima pamatyti naudojantis nuorodomis knygos gale.