Mūšis dėl Maskvos: gyvenimas apokalipsės sąlygomis. Knygos „Maskva 1941 metais“ ištrauka

Leidykla „Briedis“ pristato negrožinės literatūros naujieną apie 1941 m. pabaigoje – 1942 m. pradžioje vykusį apokaliptinį mūšį dėl Maskvos. Rodricas Braithwaite‘as savo knygoje „Maskva 1941 metais. Miestas ir jo žmonės per karą“ rašo: „Pagal vieną matą – dalyvių skaičių – Maskvos mūšis yra didžiausias Antrojo pasaulinio karo mūšis, o dėl to ir pats didžiausias mūšis per visą istoriją. Prie Maskvos kovėsi daugiau nei septyni milijonai karininkų ir kareivių per abi puses.“

1941 m. vasarą ir pirmojoje rudens pusėje Sovietų Sąjungos vakarine dalimi pergalingai persiritęs Vermachtas troško žūtbūt užimti Maskvą, tokiu būdu visiškai sutriuškinant raudonąją imperiją. Hitleris vylėsi, kad sunaikinęs „žydų bolševizmą“ jis pasieks pagrindinį gyvenimo tikslą – užtvirtins Vokiečių reicho dominavimą visoje Europoje nuo Britanijos iki Uralo kalnų. Maskvos puolimo operacija, kodiniu pavadinimu „Taifūnas“ (vok. Unternehmen Taifun), pradėta 1941 m. rugsėjo pabaigoje.

Pradžioje puolimas vyko pagal planą, tačiau kuo labiau vokiečiai artėjo prie Maskvos, tuo stipresnis ir nuožmesnis buvo pasipriešinimas. Stalino įsakymu atsitraukianti Raudonoji armija ir sovietų partizanai degino ištisus kaimus, kad nieko neliktų vokiečiams, pakrikę raudonarmiečiai raginti kovoti užtveriamųjų būrių (zagradotriadų) šūviais į nugaras. Galiausiai prasidėjus rudens bekelei, kilus tiekimo problemoms, o paskui užgriuvus šalčiams ir spaudžiant neišsemiamiems Raudonosios armijos rezervams vokiečiai pradėjo trauktis, nors Kremliaus bokštai buvo beveik pasiekiami ranka. Į kautynes dėl Maskvos Kremlius metė ne tik reguliariosios armijos dainius, bet ir menkai parengtus civilius, net kalinius, turinčius „krauju išpirkti kaltę prieš tėvynę“. Gindami Maskvą žuvo beveik milijonas SSRS karių, nekalbant apie civilių aukas. Vokiečių – keliskart mažiau. Ši keista statistika, kai gynėjų žūva daugiau nei puolančiųjų, iškalbingai liudija atsainų Stalino požiūrį į „patrankų mėsą“.

Tačiau R. Braithwaite‘o knyga – ne vien apie kovos veiksmus. Pirmiausia joje aprašomas gyvenimas pačioje Maskvoje tomis lemtingomis dienomis. Vokiečių rengiami sovietų sostinės bombardavimai, gynybos užtvarų rentimas priemiesčiuose ir SSRS sostinės gatvėse, menkai parengtų gyventojų mobilizacija. Nors Stalino represinės struktūros uoliai gaudė visus, bent kiek suabejojusius pergale ir „panikos skleidėjus“, rimtai svarstyta ir Maskvos palikimo galimybė.

Mieste pradėti minuoti svarbūs objektai, kurie vokiečiams įsiveržus turėjo būti susprogdinti, deginti svarbūs dokumentai ir archyvai, ruoštas valstybinių įstaigų evakavimas, priešo užimtame mieste turintys veikti diversantų būriai. Balzamuota „didžiojo revoliucijos vado“ Lenino mumija iš mauzoliejaus Raudonojoje aikštėje išgabenta į Tiumenę dar liepą, kad nebūtų sunaikinta aviacinių bombų, ar dar baisiau – nepatektų į vokiečių rankas. Visus šiuos mieste vykusius procesus autorius vaizdingai perteikia remdamasis atskirų žmonių prisiminimais, kitais liudijimais.

Lietuviškai taip pat yra išleista R. Braithwaite‘o knyga „Afgancai. Sovietai Afganistane 1979–1989 m.“, pasakojanti apie SSRS intervenciją į Afganistaną ir pragaištingas šio karo pasekmes. Britų rašytojas, diplomatas, Birmingamo universiteto profesorius R. Braithwaite‘as daugelį metų tyrinėjo Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje vykusius istorinius bei dabar vykstančius politinius procesus.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Prie visų maisto krautuvių susidarė ilgos eilės. Žmonės pešėsi eilėse, stumdė pagyvenusias moteris, nuolat skambėjo senas rusų minios šūkis: „Mušk žydus!“ Milicininkai šį erzelį stebėjo per atstumą, vaikštinėjo šaligatviais, rūkė ir teisinosi: „Mes neturime nurodymų.“ Aleksejus Koptevas, dailidė iš geležinkelio vagonų depo, pasigėrė ir puolė muštis, mėgindamas prasibrauti į eilę prie duonos. Vedamas į milicijos skyrių jis šaukė: „Piliečiai, mus apiplėšė, mes negausime jokios duonos!“ Milicijos skyriuje jis puolė ant kelių ir baisiai keikdamasis ėmė šaukti: „Žydai pardavė Rusiją. Mes neturime kuo ginti Maskvos. Nėra nei šautuvų, nei šovinių, nei sviedinių. Žydai viską išvogė!“

Užuot, kaip paprastai, išdavęs dienos davinį, kepėjas iš krautuvėlės Sretenkojėje kiekvienam iš karto išdavė visą trijų dienų davinį ir po pūdą miltų už kiekvieną kuponą. Žmonės eilėje keitėsi gandais, patys darė iš jų išvadas, patys nuo jų audrinosi.

– Matyt, prasti reikalai, jeigu jau pradėjo išdavinėti miltus.

– Žmonės kalba, kad du grobstytojus vakar sušaudė prie Tagankos, tiesiog šalia parduotuvės…

– Pamatysi, vokiečiai nori apsupti Maskvą…

– Velniop tuos miltus! Geriau badauti, nei įsileisti vokiečius…

Viena prakauli pagyvenusi moteris piktinosi:

– Visus tuos žmones, kurie bėgo iš miesto su savo fikusais ir komodomis, iš karto ištempė iš sunkvežimių! Nebuvo laiko išvežti vaikus, tačiau tie žmonės manė, kad jie gali pasprukti su savo fikusais!

Istorikas dr. Mileris aprašė šią sceną savo dienoraštyje:

„Viskas iš karto pasikeitė. (Izvestija neišėjo, sklinda gandai, kad laikraštį evakavo.) Sofinformbiuras pirmą kartą priartėjo prie tiesos: skelbia, kad padėtis Vakarų fronte smarkiai pablogėjo. Jo centras pralaužtas. Štai kodėl Maskva šiandien primena skruzdėlyną. Tačiau „skruzdėlės“ elgiasi kaip pašaliečiai. Žmonės, nešini įvairiomis prekėmis, juda visomis kryptimis. Kiemsargiai nevalo apledėjusių šaligatvių. Metro uždarytas, ir žmonės šneka, kad jį žadama susprogdinti ar net užtvindyti. Žmonės taip pat kalba, kad Sodų žiedas bus sugriautas, nes jis yra pagrindinė arterija (tam jis ir buvo nutiestas). Taip pat bus pasielgta ir su fabrikais, kurių įrenginiai nebuvo išvežti ar išardyti. Didžioji minios dalis atrodo niūri ir tyli, tačiau kai kurie žmonės elgiasi taip lengvabūdiškai, tarsi ruoštųsi mugei. Visur nusidriekė milžiniškos eilės, nes evakuacijos pretekstu daugeliui išduodami produktai gerokai pirma laiko, be to, susidaro įspūdis, kad buvo nuspręsta išparduoti likusių maisto krautuvių turinį (miltai ir cukrus parduodami rinkos kainomis. Kiekvienam darbininkui pagal davinių korteles išduodama po pūdą miltų). Tramvajai perpildyti, jų dabar yra žymiai mažiau. Autobusų taip pat. Daugumos jų eksploatacija nutraukta. Žmonės netgi įsitaiso sėdėti ant troleibusų stogų. Miniose šnabždamasi, kad vokiečiai atvyks jau šįvakar, kad Maskvą, kaip ir Paryžių, reikėtų paskelbti atviru miestu, o OEG pajėgos atitrauktos (nors 18.00 val. pabūklai vis dar šaudė ir buvo galima matyti sprogstančių sviedinių debesis).“

Net ir žurnalistas Nikolajus Veržbickis dėl nevykusių valdžios sprendimų pasidavė jam nebūdingam įniršiui ir spalio 18 d. savo dienoraštyje parašė:

„Kas įsakė uždaryti gamyklas? Atsiskaityti su darbininkais? Kas kaltas dėl šios netvarkos, masinio bėgimo, plėšimų ir sumaišties žmonių galvose? <…> Visi giežė apmaudą, garsiai piktinosi, šaukė, kad juos išdavė, kad „kapitonai pirmieji paliko laivus“, o kartu susirinko ir savo vertybes. Žmonės garsiai pasako tai, už ką vos prieš tris dienas būtų stoję prieš karinį tribunolą. Visur eilės, kurių nematyti nei galo, nei krašto: triukšmingos, jausmingos, vaidingos, keliančios skausmą. Isterija viršuje persidavė masėms. Žmonės pradeda prisiminti ir vardyti paeiliui visus pažeminimus, priespaudos pavyzdžius, skriaudas, suvaržymus, biurokratinį valdininkų pasipūtimą, partinių biurokratų išpuikimą ir perdėtą savikliovą, drakoniškus dekretus, trūkumus, sistemingą masių apgaudinėjimą, pataikūnų melą ir meilikavimus spaudoje <…> Žmonės kalba nuoširdžiai. Ar pavyks apginti miestą, kuriame vyrauja tokios nuotaikos?“

Kai kurie pradėjo skanduoti antikomunistinius šūkius. Iš tankų įgulų, atvykusių pasikeisti sugadintų kovos mašinų, gatvėse buvo tyčiojamasi: „Taigi, tankistai, prisikariavote?!“ Vienas NKVD atstovas manometrų gamykloje rado Polenovą, šaltkalvį, su kuriuo palaikė draugystę, suorganizavusį išgertuves gamyklos laboratorijoje ir postringaujantį bendradarbiams apie sovietinio režimo blogybes.

Kai enkavėdistas perspėjo jį, kad šis turėsiąs bėdų, kai ateis vokiečiai, Polenovas atšovė, jog pats galįs pasirūpinti savimi: jis bus reikalingas NKVD tam, kad užtartų juos, o ne atvirkščiai. Darbininkai iš valstybinio ūkio „Komunarka“ šalia Maskvos bandė išplėšti netoliese buvusias NKVD kareivines, nors NKVD ten vis dar žudė savo aukas. Kolūkiuose aplink miestą žmonės iškabinėjo baltas vėliavas ir stengėsi užkirsti kelią galvijų išvežimui.

Maskvos nusikaltėlių pasauliui šis chaosas buvo pernelyg gera proga, kad ją būtų galima praleisti. Marodieriai plėšė parduotuves ir butus, teisindamiesi, kad jei ne jie, viską pasiims vokiečiai. Vogtais saldainiais ir šokoladu buvo atvirai prekiaujama gatvėje. Vienas nevalyvas vyriškis buvo suimtas, kai bandė iš juvelyrinės parduotuvės vaikišku vežimėliu išvežti du lagaminus, prigrūstus deimantų ir aukso.

Neramumai neapsiribojo Maskva. Tradiciškai maištingas tekstilės pramonės miestas Ivanovas buvo beveik už dviejų šimtų penkiasdešimties kilometrų į šiaurės rytus nuo Maskvos ir gana toli nuo puolančių vokiečių. Čia taip pat valdžia ruošėsi išvežti iš gamyklos mašinas. Čia taip pat žmonėms nebuvo paaiškinta, kas iš tiesų vyksta. Kitaip nei „Triochgorkoje“, audėjos Ivanove neketino nuolankiai taikstytis su esama padėtimi. Kai spalio 18 d. atėjo į darbą, pamatė, kad kai kurios staklės jau supakuotos. Iš karto ėmė sklisti gandai. Buvo šnekama, kad stakles išveš, o žmones paliks likimo valiai. Viršininkai jau buvo išsiuntę savo šeimas iš miesto. Valstybės banko vietinis filialas taip pat išvyko, ir audėjos liko be darbo užmokesčio. Visos duonos atsargos buvo išgabentos į šalies gilumą.

Evakuacija iš Maskvos Antro pasaulinio karo metais. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

Gamyklos darbininkės pradėjo atplėšinėti dėžes, kad užkirstų kelią mėginimams išgabenti stakles. Jų viršininkas Častuchinas pareiškė, kad jos veltui švaisto laiką: gamyklos vis tiek būsią susprogdintos, kad neatitektų priešui. Tai išgirdusios darbininkės puolė bėgioti po fabriką ir šaukti: „Jie ketina susprogdinti fabriką, o kartu su juo ir mus! Sprogdinimo užtaisai jau sudėti į vietas! Častuchinas įsakė!“ Vadovybė išsilakstė, kai darbininkės įsiveržė į jų kabinetus reikalaudamos darbo užmokesčio. Partijos pareigūnai įsakė vėl surinkti kai kurias stakles. Viena moteris ėmė jiems šaukti: „Nelieskite mūsų įrenginių, mes dirbsime Hitleriui, kai tik jis pasirodys!“ Kitos pareiškė sudraskysiančios viršininkus į gabalus, jei tik šie mėgins versti jas grįžti prie darbo, o tai, kas iš jų liks, sumes į nuotekų šulinį. Dauguma nepakluso kvietimams kasti tranšėjas aplink miestą. Viena moteris šaukė: „Neklausykite jų [partijos šulų], jie nieko nežino, jie melavo mums dvidešimt trejus metus. Jie išsiuntė iš miesto savo šeimas, o dabar mėgina išsiųsti mus kasti griovių.“ Vienas vyriškis sušuko: „Šalin sovietų valdžią! Tegyvuoja gerasis senelis Hitleris!“

Rajono partijos sekretorius pranešė Maskvai išmetęs iš darbo visus partijos pareigūnus ir vadovus, atsakingus už netvarką. Fabriko valgykloje jis pagerino maistą, sustabdė evakuaciją. Tačiau kalčiausi dėl visko buvo vokiečių agentai ir kurstytojai tarp darbininkų, kilę iš politiškai nepatikimų elementų: kolektyvizacijos sužlugdytų valstiečių šeimų nariai, į lagerius išsiųstų žmonių giminaičiai, viena moteris, sėdėjusi kalėjime už nelegalios abortų klinikos laikymą. Karinis tribunolas vieną moterį nuteisė sušaudyti, o kitas penkias – dešimčiai metų kalėti.

Vyriausybė, partija ir NKVD stengėsi suvaldyti grėsmingą padėtį Maskvoje. Aukšti vyriausybės nariai išėjo pasikalbėti su darbininkais ir juos nuraminti. Anastasas Mikojanas pats atvyko į Stalino automobilių gamyklą, kur keli tūkstančiai darbininkų surengė improvizuotą mitingą. Gamyklos direktorius Lichačiovas šaukė ant jų. Šalia jo stovėjęs profsąjungos vadovas keikėsi triaukščiais keiksmais ir ragino darbininkus eiti namo. Lichačiovas paaiškino Mikojanui, kad darbininkai nori grįžti į cechus prie darbo. Tačiau, anot jo, tai buvo neįmanoma, nes gamyklą jau buvo ruošiamasi griauti.

Kažkas iš minios paklausė Mikojano: „Kodėl vyriausybė pabėgo kartu su partijos komiteto ir komjaunimo komiteto sekretoriais? Kodėl niekas nepaaiškina, kodėl mūsų neįleidžia į gamyklą?“ Mikojanas paaiškino: „Ir Stalinas, ir Molotovas yra čia. Ministerijos išvyko, nes frontas labai priartėjo prie Maskvos. Dabar privalote nusiraminti. Juk jums buvo išmokėtas atlyginimas, kodėl triukšmaujate? Prašau, nepulkite direktoriaus ir eikite namo.“ Darbininkai pamažu ėmė skirstytis.

Duonos talonai, Maskva Antro pasaulinio karo metais. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

Produktų normavimas. Duona buvo svarbiausia karo meto raciono dalis. Žmogui skirta produktų norma priklausė nuo jo atliekamo darbo. Dirbantys sunkų darbą teoriškai (ir jei būdavo įmanoma) gaudavo 600 gramų per dieną, vaikai ir išlaikytiniai – 400 gramų per dieną. Maisto kortelė (dešinėje) priklausė piliečiui, kuris per dieną gaudavo tik 400 gramų duonos.

Evakuacija į Arzamasą. Gynybos ir karinio jūrų laivyno liaudies komisariatai perkeliami į Kuibyševą, o Generalinis štabas – į Arzamasą, nuošalų miestą netoli Gorkio (dab. Žemutinis Naugardas) prie Volgos.