Nicky Pellegrino „Metai Venecijoje“: ištrauka

Nėra nieko liūdniau, nei pavydėti sau savo paties gyvenimo. Suprantate, ką noriu pasakyti? Ar kada nors pavydėjote tai mergaitei, kuria kadaise buvote? Ar žvelgėte atgal į savo praeitį suvokdami, kad ji buvo daug labiau jaudinanti nei artėjanti ateitis? Ar kada nors taip jautėtės? Šią akimirką iš visų jėgų stengiuosi, kad toks jausmas manęs neužplūstų.

Nuo tada, kai perėmiau gyvenimą į savo rankas, jis buvo labai įdomus. Na, pradžia buvo tokia pat nuobodi, kaip ir visų. Mokykla ir namų darbai, filmukai prieš vakarienę, stalo den­gimas, sutižusios daržovės ir guminė mėsa, tada anksti į lovą, kur valandų valandas guli nemiegodamas ir žiūri į šviesos ply­šelį po durimis, ir galvoji, galvoji. Žinojau, kad manęs laukia geresni dalykai. Tik reikėjo juos rasti arba padėti jiems surasti mane.

Vaikystė yra toks laiko švaistymas, ar ne? Manoji, rodės, tęsėsi amžinybę. Kai tik iš jos ištrūkau – atsukusi nugarą šiau­riniam gimtajam miestui, traukiniui lekiant Londono Justono stoties ir naujo gyvenimo link, – prisiekiau sau, kad daugiau neiššvaistysiu nė minutės.

Savaime suprantama, visi turime skalbti drabužius ir si­urbti grindis, tad aš negyvenau visu pajėgumu kiekvieną se­kundę. Tačiau stengiausi kuo geriau išnaudoti savo laiką.

Aš jojau ant arklio per Mongolijos stepes ir dalijausi jako mėsa su klajokliais. Inuitai Grenlandijoje maitino mane ruo­nių taukais. Springdama rijau pūdytą ryklieną Reikjavike. Šan­chajuje pusryčiams valgiau traškius blynelius, kuriuos kepė gatvės prekiautojai, o Mumbajuje aštrią dosą iš pakelės kios­kelio. Paskui savo apetitą apkeliavau pasaulį. Galbūt jūs matė­te mano sukurtas televizijos laidas, skaitėte mano parašytus straipsnius ar knygas? Mano gyvenimas buvo pilnas nuotykių, bent jau iki šiol.

O tada man sukako penkiasdešimt ir kažkas pasikeitė. Ma­nau, kad kalta mama.

– Dvidešimt gerų metų, – įspėjo ji. – Štai kiek tau liko. Po to nuotykių jau nebesinorės.

Atsakiau, kad ji nusišneka, tačiau padėjusi ragelį nesilio­viau galvojusi apie jos žodžius. Dvidešimt gerų metų neatrodė pakankamai daug. Kas, jei mano mama teisi? Gal septyniasde­šimties aš jausiuosi visiškai kitaip nei dabar. Gal yra koks nors slenkstis, kurį peržengęs pradedi trokšti saugumo ir patogu­mo. Kaip man sužinoti iš tiesų?

Tą naktį pabudau trečią valandą ir nebegalėjau užmigti. Tokiu paros metu baimės visada atrodo didesnės ir aš tikėjau­si, kad atėjus rytui ši pradings. Tačiau rūpestis ilgam įsitaisė mano galvoje. Negalėjau jo atsikratyti.

Vėl paskambinau mamai.

– Tu niekada nebuvai nuotykių ieškotoja, – suniurnėjau, – iš kur tau žinoti?

– Nes aplink mane visi yra seni ir mes visi tokie patys, – at­sakė ji. – Mūsų pasų galiojimas pasibaigęs ir mes nebesinaudojam savo vairuotojo pažymėjimais.

– Dieve, kaip liūdna.

– Žinai, Kete, galima atrasti malonumą ir mažuose daly­kuose. Visai gera būti namisėda. Pamatysi.

– Ne, nepamatysiu. Mano nuomone, gyvenimas yra tai, kas nutinka uždarius namų duris. Tai sukrautas lagaminas ir pini­ginė, pilna užsienio valiutos. Nesakau, kad nesijaučiu vyresnė. Man maudžia kairį klubą, reikia skaitymo akinių ir, jei aš kas mėnesį neapsilankyčiau pas kirpėją, galvoje žilų plaukų būtų daug daugiau nei rudų. Aš matau ženklus. Tačiau esu pasiža­dėjusi – net jei gyvensiu iki šimto metų, niekada nebūsiu na­misėda.

– Pasistengsiu, kad senstant mano gyvenimas būtų dar įdo­mesnis, o ne nuobodesnis. Nešvaistysiu laiko. Ir nepavydėsiu sau savo pačios gyvenimo. Niekada.

Ketvirtas skyrius

Ketę buvo apėmusi viena iš jos pavojingų nuotaikų. Belaukda­ma, kol Masimo žmona pasirodys bare, ji išmaukė taurę martinio tuščiu skrandžiu, ir tai nebuvo pati geriausia idėja. Ji vis pažvelgda­vo į staliuką tolimiausiame terasos kampe, tačiau barui pildantis jis vis stovėjo tuščias. Gal Zita visai neateis. Kai ji pagaliau pasiro­dė, Kėtė negalėjo apsispręsti, pajuto palengvėjimą ar nusivylimą.

Zita vilkėjo raudoną suknelę iš tamprios medžiagos ir ne­šėsi vieną iš tų rankinių, kurios kainuoja daugiau nei kai ku­rių žmonių automobiliai. Masimas pasitiko ją bučiniu į abu skruostus ir jie drauge nuėjo prie staliuko.

– O, varge, – ištarė Rūta, vis dar sėdinti prie baro su jau tuš­čia džino taure.

– Atsiprašau? – Kėtė žvilgtelėjo į ją pusiau apsiblaususi. – Norėjot dar taurės?

– Ne, tikrai ne.

– Tai ką tada reiškia tas „O, varge“?

– Jūsų spalvos vėl keičiasi, liepsnojanti raudona, oranžinė ir auksinė. Gražu, bet truputį baugina.

Kėtė susierzinusi atsiduso.

– Atleiskit, Rūta, bet netikiu visom šitom nesąmonėm.

– Nieko tokio. Jūs ir neprivalot. – Ji neatrodė sutrikusi. – Ir, žinot, gal dar išgersiu; gazuoto vandens su žaliąja citrina. No­riu dar šiek tiek pasilikti ir pažiūrėti.

– Ką pažiūrėti? – pasiteiravo Kėtė.

Rūta patraukė pečiais.

– Pažiūrėsim, pamatysim.

Ketei atrodė, kad praėjo amžinybė, kol Nikas priėjo ir pri­ėmė jų užsakymą. Tada Zita jį užlaikė pliurpdama be sustoji­mo – ji buvo jo teta, tad tikriausiai pažinojo jį nuo vaikystės, spėjo Kėtė – ir pagaliau jis grįžo prie baro, pirmą kartą pakeliui sustodamas ir nunešdamas tuščias taures.

Kėtė beveik išplėšė užsakymą jam iš pirštų. Martinis bus Masimui, o Spritz kokteilis jo buvusiai žmonai. Ji greitai su­maišė gėrimus ir mostelėjo Nikui eiti šalin.

– Nunešiu. Tu eik ir pasiteirauk tų amerikiečių, ar jie neno­rėtų dar ko nors.

Ji žinojo, kad Masimas stebi ją ateinant, tačiau jo veido iš­raiška visai nepasikeitė, net ir tada, kai ji padėjo gėrimus ant stalo ir nusišypsojo Zitai.

– Sveiki, aš Kėtė, Masimo mergina, labai malonu su jumis susipažinti.

Zita pašoko ant kojų.

– Aš jau seniai norėjau su jumis susipažinti, – tarė ji sugrieb­dama Ketę už rankų. – Masimas sakė, kad neskubėčiau. Tik­riausiai nenorėjo jūsų išgąsdinti savo didele pakvaišusia šeima.

Jos kvepalai svaigino, oda buvo labai švelni. Balsas buvo ki­mus, o rankos paspaudimas stebėtinai stiprus. Nuleidusi akis Kėtė pastebėjo, kad ji vis dar nešiojo žiedus – sužadėtuvių ir vestuvinį.

– Prisijunkit prie mūsų, – paprašė Zita. – Sėskit, imkit mano gėrimą, paprašysiu, kad man padarytų kitą.

Masimas nejaukiai nusijuokė.

– Kėtė šį vakarą maišo kokteilius, ji negali prie mūsų prisi­jungti.

– Bet aš noriu geriau su ja susipažinti, – neatlyžo Zita.

– Gal kada kitą kartą.

– Masimai, caro,– meilikaujančiu balsu tęsė Zita. – Nebūk toks užsispyręs. Jei Nikas be jos nesusitvarko, kodėl tau nenu­ėjus jam padėti?

– Bet aš… – atrodė, kad Masimas nusiteikęs prieštarauti, tačiau tada jis persigalvojo. Buvo matyti, kad vis dar dvejoja. – Gerai, jei tikrai to nori.

– Perfetto! Eik ir leisk mums ramiai paplepėti. – Zita pa­plekšnojo jam per ranką. – Nesijaudink, caro, gali mumis pa­sitikėti.

Ketės planas buvo visai ne toks. Ji tik norėjo susipažinti su jo buvusia žmona, o ne praleisti pusę vakaro su ja kalbėdama. Tačiau ją jau vedė kėdės link, o tos moters ranka vis dar laikė ją stipriai suspaudusi. Masimas pasiduodamas stojosi iš savo vietos.

– Gerai, damos, smagiai paplepėkit. Šūktelkit, jei norėsit daugiau gėrimų. – Jis juokais linktelėjo. – Aš jūsų paslaugoms.

Kėtė gurkštelėjo martinio, kurį jis paliko ant staliuko. Ji jautė Zitą sėdinčią šalia, kaip ši pasilenkia į priekį ir arčiau, kaip jos kvepalai apgaubia jas abi.

– Taigi… – neryžtingai pradėjo Kėtė.

– Taigi, – pakartojo Zita. – Jūs Kėtė Blek. Mačiau keletą jūsų laidų. Esate garsi, tiesa? O dabar esate Masimo mergina.

– Tiesa.

– Sakykit, Kete Blek, mes būsim draugės ar priešės?

– O turim būti viena arba kita? –  Kėtė jautėsi išmušta iš vėžių.

– Žinoma. – Zita pabarbeno į stalą vario spalva lakuotais nagais. – Tai neišvengiama, ar ne?

Kėtė giliai įkvėpė, kad nusiramintų.

– Aš nemanau… – pradėjoji.

 Pažvelkit į Masimą prie baro, – nutraukė ją Zita. – Ar ga­lit pasakyti, kas jo galvoje? Ne, nes jūs jo gerai nepažįstat. Bet aš pažįstu ir pasakysiu. Jis džiaugiasi, kad mes susipažinom, nes dėl to nerimavo, tačiau taip pat ir nervinasi, nes nebevaldo padėties. Matot? Tai tik vienas iš būdų, kaip galėčiau jums padėti, jei jūs būtumėt mano draugė. O jei jūs mano priešė, tada…

– Aš verčiau būčiau jūsų draugė, –  tarė Kėtė kiek įstengda­ma laisviau. Ji akimirką susimąstė apie Rūtą, stebinčią ją nuo savo laktos prie baro. Jei ji tikrai matė spalvas, koks šou dabar dėjosi jai prieš akis?

– Puiku, teisingas pasirinkimas. – Zita atsilošė kėdėje.

Nors ir patraukli, jos veide buvo tam tikro kietumo, paste­bėjo Kėtė. Geriau šios moters nepaversti savo prieše.

– Džiaugiuosi, kad taip galvojate.

Zita nusišypsojo jai.

– Vargšas Masimas neplanavo, kad mes taip greitai susi­pažinsime, o jis toks vyras, kuris labai nemėgsta, kai kas nors vyksta ne pagal planą. Jis visada norėjo, kad gyvenimas būtų toks, kaip jis įsivaizduoja.

Kėtė susimąstė, jog tai tikriausiai tiesa. Masimas buvo iš tų žmonių, kurių stalas visada atrodė tvarkingas, o daiktai spintose rūpestingai sudėti. Jei ji palikdavo ant grindų atverstą knygą, grįžusi rasdavo ją tvarkingai padėtą atgal į lentyną. Jei numesdavo džinsus ant kėdės, jis juos sulankstydavo. Jis mėgi­no nuleisti juokais, kaltino savo tarnybą kariuomenėje, tačiau ji matė, kad tai jį tikrai erzina. Ir, tiesą pasakius, jų kambarys viešbučio palėpėje tikrai buvo labai ankštas ir lengvai sujau­kiamas. Neilgai trukus ji liovėsi palikinėti savo daiktus netvar­kingose krūvose ir pradėjo stengtis viskam atrasti savo vietą.

– Turbūt vadovaujant tokiam viešbučiui reikia būti organi­zuotam, – pasakė ji Zitai, jausdamasi nejaukiai, kad šitaip apta­rinėja Masimą su ja, nes buvo tikra, kad jam tai nepatiktų.

– O jūs jam padedate dirbdama čia. Ir kaip sekasi?

– Gerai.

Zita nepatikliai kilstelėjo antakius.

– Turėjote tokią įspūdingą karjerą, visos tos kelionės, įvai­rios šalys, o dabar esate Venecijoje. Kokia ji jums atrodo?

– Įdomi, – pasakė Kėtė naudodamasi proga pakeisti temą. – Visiškai kitokia nuo visų kitų vietų, kur esu buvusi, ir ne tik dėl kanalų ir architektūros.

– O dėl ko?

– Man tai tarsi du miestai, – paaiškino Kėtė. – Yra Venecija venecijiečiams ir Venecija turistams.

– Tai greičiausiai tiesa, – sutiko Zita. – Tiek daug senųjų šeimų išsikėlė į žemyną, kur gyventi pigiau ir paprasčiau. Likę supranta, kad jų gyvenimas priklauso nuo turistų, tačiau jie stengiasi išlaikyti atstumą. Tai mažas uždaras ratas.

– Aš labai norėčiau į jį patekti. Turiu parašyti knygą apie tikrąją Veneciją.

– Sėkmės.

– Jūs čia ilgai gyvenate, turbūt gerai pažįstate miestą.

– Taip, bet nebūtinai jo žmones. Nepamirškite, kad aš iš Neapolio. Jiems aš pašalietė; nekalbu jų dialektu. Galbūt po kelių amžių jie mane ir priimtų, bet dar ne dabar.

Kėtė jautė, kaip jai svyra rankos.

– Deja, dirbdama viešbutyje daugiausia bendrauju su turis­tais. Nežinau, ką daryti.

– Galbūt kuo stipriau stengiatės atrasti tikrąją Veneciją, tuo labiau ji slepiasi, – pasakė Zita.

– Tai ką jūs siūlote?

– Palaukti, kol ji pati jus suras?

– Niekada nepasižymėjau didele kantrybe, – prisipažino Kėtė.

Zita vėl nusišypsojo.

– Štai ir dar vienas mus jungiantis dalykas.

Po to pokalbis vystėsi šiek tiek lengviau. Zita su pasidi­džiavimu ir meile kalbėjo apie savo dukras. Papasakojo apie Morosinių šeimą, painią grupę tėvų, tetų, pusbrolių, sūnėnų ir dukterėčių, kurių Kėtė buvo įsitikinusi niekada gerai ne­atsiminsianti. Ji rekomendavo kirpėją ir vienintelę moterį visoje Venecijoje, kuriai turėtų būti leidžiama prisiliesti prie Ketės antakių. Ji išgėrė vieną Spritz kokteilį, tada kitą, jos bal­sas vis garsėjo, o rankos vedžiojo skirtingas figūras ore. Ma­simas retkarčiais pažvelgdavo į jas ir net Kėtė, kuri buvo vos bepradedanti jį pažinti, matė, kad jam buvo nejauku matyti jas drauge.

– Džiaugiuosi, kad mano vyras sutiko tokią moterį kaip jūs, – pasakė jai Zita. – Manau, kad jūs jam puikiai tiksite. Ir esu įsitikinusi, kad būsime geros draugės.

Temstant terasa tuštėjo. Po kokteilio ar dviejų pakilus nuo­taikai, žmonės ėjo vakarieniauti. Kėtė staiga užsinorėjo eiti su jais. Dalis jos troško pabėgti nuo visos šios situacijos – šitos moters, Masimo, jo viešbučio, jos knygos kontrakto, visų iššū­kių, kuriuos ji sau metė, netgi Venecijos. Viskas atrodė taip su­dėtinga ir ji neįstengė prisiminti, kodėl jai kadaise atrodė, kad tai toks geras planas. Nuotykių dvasia, vedusi Ketę per visą pa­saulį, rodės, apleido ją šitame vandens lygumų ir miglotų kana­lų mieste. Pirmą kartą gyvenime ji jautėsi išsigandusi. Turbūt net buvo lengviau drąsiai stovėti vidury kokios nors laukinės vietos nei ten, kur ji buvo dabar, bandydama prisitaikyti prie kito žmogaus gyvenimo, sužinoti, ką reiškia įsimylėti.

Kėtė staiga atsistojo.

– Man reikia eiti, – pasakė ji. – Turiu dar šį tą padaryti.

Zita atrodė nustebusi.

– Maniau, galėtume kartu pavakarieniauti.

–Kokį kitą vakarą, – atsakė Kėtė. – Šiandien praradau per daug laiko ir prieš eidama miegoti turiu parašyti bent porą šimtų žodžių, kitaip tokiais tempais niekada nespėsiu iki nu­statyto termino.

– Ak, taip, jūsų knyga. Apie ką ji bus? Veneciją? Masimą? Jūsų santykius?

– Apie visa tai, – nejaukiai atsakė Kėtė.

– Nekantrauju ją perskaityti.

– Aš dar pačioje pradžioje, – paaiškino jai Kėtė. – Dar lau­kia daug darbo. Gero vakaro, Zita. Greit pasimatysime?

– Būtinai, – atsiliepė Masimo žmona. – Labai greitai, esu tuo tikra.

Rūta prie baro akivaizdžiai jas stebėjo, o dabar apsimetė, kad susikaupusi skaito savo kelionių vadovą.

– Turiu nuspręsti, kur eiti vakarienės, – pasakė ji Ketei. – Tiesiog užkąsti į kavinukę ar į rimtą restoraną?

Kėtė parekomendavo keletą vietų, nebrangių ir ne per to­liausiai, kur pagyvenusi moteris neturėtų jaustis nejaukiai va­karieniaudama viena.

– Prisijungčiau, bet turiu dirbti, – pasakė Kėtė. – O vėliau tikrai turiu prisėsti prie savo knygos.

– Viskas gerai, užsiimkit rašymu. – Rūta spoksojo į ją. – A, ir jei jums įdomu, dabar jūs mėlyna. Tamsiai, tamsiai mėlyna. Atrodo niūru ir ganėtinai dramatiška.