Nicolas Barreau „Meilės laiškai iš Monmartro“: ištrauka

Mylimoji, šiąnakt mūsų miegamajame kaip vaiduokliukas netikėtai išniro Arturas. Mažylis gailiai verkė, rankoje laikydamas senąjį rudąjį meškiuką Bruną. Išsigandęs įjungiau šviesą ir pašokau iš lovos. Po tavo mirties giliai neįmingu. Nebesu miškinis švilpikas, iš kurio nuolat juokdavaisi, atitraukdama užuolaidas ir pripildydama kambarį saulės šviesos.

Priklaupiau prie mažylio ir apkabinau.

— Aukseli, kas nutiko? Skauda pilvą?

Arturas papurtė galvą ir kūkčiojo toliau. Aš pakėliau ber­niuką ir kartu su meškiuku, kurį laikė tvirtai apsikabinęs, įkėliau į mūsų lovą. Ilgai glosčiau nuo ašarų šlapią veidelį, veltui kartodamas visus man žinomus švelnius žodžius.

— Palik mane ramybėje! Noriu mamos! — sušuko jis verk­damas ir kojelėmis nuspyrė antklodę.

Bejėgiškai žvelgiau į sūnų. Buvau pasiryžęs išpildyti bet kokį jo norą, bet negalėjau sugrąžinti tavęs.

— Aukseli, juk žinai, kad mama danguje, — liūdnai su­šnabždėjau. — Turėsime išmokti gyventi be jos. Nepamiršk, kad turime vienas kitą, o tai jau visai daug. Sekmadienį su močiute eisime į botanikos sodą aplankyti gyvūnų.

Arturas trumpam nurimo, tačiau netrukus pravirko dar gailiau.

Švelniai kalbinau jį ir meldžiau kaip kunigas, keliantis ostiją. Galiausiai mažylis verkdamas trūkčiojančiu balsu papasakojo susapnavęs baisų sapną. Sapnas iš tikrųjų buvo baisus. Supratau, kad mūsų guvus ir linksmas sūnus, iš pažiū­ros akimirksniu prisitaikęs prie naujų aplinkybių ir gėdingai bandęs palaikyti savo palūžusį tėvą, ne taip lengvai priėmė motinos mirtį. Galbūt vaikai is tiesų lengviau prisitaiko prie pokyčių. Kas jiems belieka Girdėdamas, kaip paprastai Artu­ras kalbasi apie tave – apie dalykus, kuriuos mes, suaugusieji, nutylime, – su vaikų darželio draugais, kaskart prisimenu seną Renė Klėmano filmą „Draudžiami žaidimai “, kurį sykį žiūrėjome mažame Monmartro kino teatre.

Tau taip patiko garso takelis, kad vėliau nusipirkai ispanų gitaristo, Narsizo Jepeso, kompaktinį diską ir be atvangos jo klausydavai. Filmas mus taip paveikė, kad bėgant baigiamie­siems titrams tylėdami prasėdėjome susikibę už rankų. Man atrodo, kad tąkart paskutinieji išėjome iš salės. Mažoji Poletė ir jos draugas Mišelis — su vaikams įgimtu žaismingu jiedu įveikė karo baisumus ir mirtį, susikurdami pasaulį, kuriame galiojo tik jiems žinoma tvarka. Jie vogė iš kapinių ir netgi bažnyčios kryžius, norėdami palaidoti Poletės šunį ir visus ki­tus gyvūnus savo slaptose kapinėse. Visada juokaudavau, kad vaikai – stulbinamos būtybės. Su kokia vaizduotės jėga, lengvumu ir aiškumu jie mato pasaulį! Kaip prisitaiko prie gyve­nimo, pasiimdami iš jo tai, kas geriausia! Kada prarandame šį gebėjimą! Šį pasitikėjimą gyvenimu!

Arturo sapnas taip pat vyko kapinėse. Dar ir dabar prisi­minus jį nugara perbėga šiurpas. Mažylis pasakojo, kad buvo vienui vienas Monmartro kapinėse. Kurį laiką esą ėjome dvie­se, bet staiga jis pametęs mane iš akių ir pasiklydęs. Veltui ieškojęs tavo kapo, tikėdamasis prie jo rasti mane. Valandų valandas blaškęsis po kapines, verkdamas ir šaukdamas klupinejęs takais ir alėjomis. Galiausiai radęs tavo kapą. Priešais marmuro antkapį su angelo galva stovėję vyras odiniu švarku. Arturas atsidusęs iš palengvėjimo ir sušukęs:

— Tėti!

Vyras atsisukęs, ir Arturas išvydęs nepažįstamą veidą.

— Ko ieškai! — draugiškai paklausęs vyras odiniu švarku.

— Savo tėčio!

— Kuo vardu tavo tėtis!

— Žiuljenas. Žiuljenas Azulas.

— Žiuljenas Azulas! — perklausęs nepažįstamasis. – Taip, jis seniai čia palaidotas.

Ant antkapio iš tiesų buvę iškalti ne tik tavo, bet ir mano, Mamie, netgi Katerinos ir jos katės Zazi vardai. Arturas su­pratęs, kad visi jau mirę, ir jis likęs pasaulyje vienui vienas.

— Man tik ketveri! —  kūkčiodamas pratarė mažylis ir pa­žvelgė į mane išgąsčio pilnomis akimis. — Man tik ketveri! — Apimtas sielvarto iškėlė ranką ir parodė keturis pirštus. – Ne­galiu likti vienas.

Man atėmė žadą.

— Artūrai, mielasis, tai tebuvo sapnas. Blogas sapnas. Tu neliksi vienas, visada būsiu su tavimi, girdi? Niekada tavęs nepaliksiu.

Galiausiai paėmiau Artūrą ant rankų ir guosdamas švel­niai sūpavau tol, kol mažylis pamažu liovėsi kūkčioti.

Mane patį paveikė šis sapnas, o Artūro baimė ir vaikiškas nerimas pervėrė širdį. Kaip įmanydamas guodžiau mažy­lį, tvirtai pasižadėdamas ateityje geriau juo rūpintis. Mudu skaitysime knygas, žiūrėsime filmus, valgysime vaflius ir plaukiosime laiveliais Tiuilri sode. Važiuosime į kaimą ir vaikš­čiosime upelių pakrantėmis. Vasarą surengsime iškylą Bulonės miške, gulėsime medžio pavėsyje ir stebėsime dangtį. Penktojo gimtadienio proga nuvyksime į siaubingąjį Disneilendą, apie kurį jis nenuilsdamas kalba. Arturas galės pasiimti porą drau­gų, su kuriais skriesime linksmaisiais kalneliais, suvalgysime kalnus gruzdintų bulvyčių ir debesis cukraus vatos. Stengsiuo­si mažiau galvoti apie save ir būti dėmesingesnis tėvas, paban­dysiu netgi rašyti — bent jau puslapį per dieną.

— Tėti, ar šiąnakt galiu miegoti su tavimi? — galiausiai pa­klausė Arturas.

— Žinoma, mielasis, lova plati, — atsakiau.

— Ar gali palikti įjungtą šviesą?

— Taip.

Po poros minučių mažylis užsnūdo. Viena ranka tvirtai laikėsi įsikibęs į mane, kita buvo apsikabinęs Bruną.

Sykį Arturas paklausė, ar Brunui reikėtų keliauti su tavimi.

— Tada mama turėtų pakeleivį, — paaiškino ir dvejodamas pažvelgė į mane, tvirtai spausdamas prie savęs meškiuką.

Tai būtų buvusi per didelė auka.

— Puiki mintis, Artūrai, — pagyriau mažylį. — Vis dėlto nemanau, kad meškiukas būtų gera draugija. Bus geriau, jei Brunas liks su tavimi.

Arturas su palengvėjimu linktelejo.

— Taip, — pritarė ir akimirkai susimąstė. — Atiduosiu jai raudonąjį riterį ir medinį kardą.

Po ilgų svarstymų Artūro mylimiausias raudonasis rite­ris ir medinis kardas, kuriuos kadaise nupirkau nuostabioje žaislų krautuvėje Si tu veux Vivjenos galerijoje, atsidūrė tavo karste. Nežinau, ar ten, kur esi dabar, jie tau padeda, bet Arturas įsitikinęs, kad kardas visada praverčia.

Šiąnakt — buvo trečia valanda ryto — gulėjau šalia sūnaus ir stalinės lempos šviesoje dar ilgai stebėjau jo švelnų veidelį, ant kurio virpėjo tamsių blakstienų šešėliai. Jis dar toks ma­žas. Prisiekiau sau iš visų jėgų saugoti jo trapią sielą. Taip no­rėčiau apginti jį nuo viso blogio. Stebėjau miegantį sūnų, už kurį būčiau galėjęs paaukoti gyvybę, ir galvojau apie tai, kad vieną dieną, visai greitai, jis užaugs, kartu su draugais bėgs iš pamokų, gaus ketvertą iš matematikos (jeigu paveldės mano genus), užsirakinęs savo kambaryje klausysis garsios muzikos, kartu su draugais trauks į pirmuosius koncertus, trankysis iki paryčių, kol danguje rausva juosta nušvis saulė, pirmą kartą įsimylės, prisigers iš meilės ir kūkčiodamas į skutelius suplėšys gražios mergaitės nuotrauką.

Jis elgsis teisingai ir klys, jausis liūdnas ir beprotiškai lai­mingas, o aš kaip galėdamas ilgiau būsiu salia šio puikaus jaunuolio, padėdamas ir stebėdamas, kaip jis užaugs geriau­sia savo paties versija.

Vieną dieną jo pagalbos prireiks man.

Pabučiavau Arturą ir akimirkai susimąsčiau apie tai, ko­kiu plonu ledu vaikštome, prisirydami prie kitos gyvos būtybės.

Esame tokie pažeidžiami. Kiekvieną dieną. Kiekvieną va­landą.

Prisiminiau, kaip kadaise rinkome vardą būsimam nau­jagimiui. Tada matėme tik debesėlį sonogramoje.

— Ar Arturas ne per skambus vardas tokiai mažai būty­bei? – tąkart paklausiau. Arturą įsivaizdavau kaip karalaitį, drauge su savo riteriais sėdintį prie apskritojo stalo. – Kodėl ne Yvas, Žilis arba Loranas?

Tu nusijuokei.

— Žiuljenai, juk jis užaugs. Užaugs kartu su vardu, pama­tysi. Man patinka Arturas. Tai senas skambus vardas.

Taip likome prie Arturo. Arturas Azulas. Kas išaugs iš mūsų mažojo Apskritojo stab riterių karaliausi Pažiūrėsime. Kaip gaila, kad negali matyti, kaip tavo sūnus tampa vertas savo vardo. Juk įsivaizdavome, kad viskas bus kitaip. Galbūt – galbūt, galbūt, gal­būt- viską matai savo gražiomis amžiams užmerktomis akimis.

Tikiuosi, kad taip ir yra. Pažadu tau tinkamai rūpintis mūsų sūnumi.

Šįryt vėl įsivyravo tvarka. Arturas buvo gerai nusiteikęs ir noriai valgė. Tarsi apskritai nebūtų nieko susapnavęs. Vaikai greitai pamiršta. Nepaisant to, jis pareiškė, kad nuo šiol norės miegoti tavo lovoje. Salia jo aš nesijausiąs toks vienišas. Mūsų lova tikrai gerokai jaukesnė.

Vėliau mudu išėjome iš namų, Arturas susijaudinęs strykčiojo gatve su mėlynais guminiais batais baltais taškeliais, nes prisiminė, kad šiandien su darželio grupe keliaus į lėlių teatrą Biut Šomono parke. Juk žinai, kaip jam patinka lėlių teatras.

Kitaip nei Arturas, aš jaučiausi kaip sudaužytas. Miego­jau ilgiausiai tris valandas. Galbūt vėliau pavyks trumpam nusnūsti. Laimė, šiandien neturiu rimtų įsipareigojimų. Tik esu pakviestas pietų pas Mamie, kuri primygtinai reikalavo apsilankyti. Atvyks ir jos irzlioji sesuo Kerolė su kuoktelėjusiu vyru. Atrodo, kad manęs taip pat laukia lėlių teatras. Sce­nos, kurias vaidina trijulė, visada absurdiškos ir mirtinai juokingos.

Kad ir kaip būtų, geras maistas ir pasivaikščiojimas iki Varėnė gatvės man išeis tik į naudą.

Kartais pagalvoju, kad viskas būtų paprasčiau, jeigu dirb­čiau nuo devynių iki penkių, rytais išeičiau į biurą, o vakare grįžčiau namo. Dienos prabėgtų greičiau, o aš būčiau užim­tas. Dabar viską turiu planuoti pats, o tai ne visada paprasta. Laimė, rytais turiu nuvesti Arturą į darželį. Kitaip nežinau, kada pakilčiau iš lovos. Dažnai su ilgesiu prisimenu, kaip rytais, prieš žadinda­ma Arturą ir išeidama į mokyklą, drauge su manimi gerdavai kavą lovoje. Tada nevertindavau, kai su dviem dideliais puodeliais palįsdavai atgal po antklode, tačiau šiandien man labai trūksta tų ramybės kupinų penkiolikos minučių drauge prieš pradedant dieną.

Trūksta ne tik jų.

Tau iškeliavus, pamėgau ankstyvus rytmečius. Tai neįkai­nojamos akimirkos priešprabundant.

Veidu įsikniaubiu į pagalvį ir pusiau miegodamas klau­sausi, kaip į kambarį tyliai skverbiasi gatvės garsai. Girdžiu pravažiuojantį automobilį. Čiulbantį paukštį. Durų trinkte­lėjimą. Vaikų juoką. Akimirkai viskas stoja į vietas.

Siekdamas tavo rankos, šnabždu tavo vardą ir atsimerkiu.

Tada vėl susiduriu su tiesa.

Tu toli, o pasaulyje nebėra tvarkos.

Ilgiuosi tavęs, mon amour. Kaip man pagyti?

Mylėsiu tave ir ilgėsiuosi – kol skaisčiam gegužy pumpurai išsprogs, sužaliuos.

Širdingai

Žiuljenas