Rugpjūčio knygų TOP: praeities tyrinėjimai, tamsus grožis ir knygos detektyvų mėgėjams

Taigi, jau paskutinieji vasaros skaitiniai. Tradiciškai atsidūrę knygų video, kurios nuorodą rasite apžvalgos pabaigoje.

Wiolettos Greg tekstas tirštas, žodžiai sruva, teka, tai tapybiška, pajautimo proza. Patraukianti kalbos grožiu, pastaba detalėms, istorijomis tarsi sustabdytais gyvenimo paveikslais, iš kurių pinamas pagrindinės personažės ir jos aplinkinio pasaulio vaizdas. Tai brendimo istorija, o kartu ir visos Lenkijos, ir matyt, ne tik jos, nes nesunkiai su kai kuriais epizodais galėtų tapatintis ir tuo metu augusieji kad ir Lietuvoje, tapsmas. Tragikomiškų, melancholiškų istorijų rinkinys, kuriame autorė išlaviruoja suteikdama jose šviesos, intymumo ir grožio, humoro, išvengdama sentimentalumo, o kai kurie epizodai tiesiog persmelkti iš gilumos ateinančio liūdesio, susitaikymo. Kažkuo šios istorijos gali priminti Bruno Schultzo „Cinamonines krautuves“ ar nuostabiąją Ota Pavelo knygą „Puikiųjų stirninių mirtis, kaip aš sutikau žuvis“.

Vienas įstabiausių pastaruoju metu skaitytų kūrinių. Tamsi, šiurpulius kelianti, tykančia grėsme apgaubianti knyga. Knyga kaip ritualas, pulsavimas, kirčiais vedantis į požemines sielos upes. Perskaityti šią knygą, – tai tarsi įveikti košmarišką, ilgam išliekantį, netikėtais momentais apie save primenantį sapną. Tačiau greta šios grėsmės, nejaukos, knyga tiesiog prisodrinta poezijos, sukurto didingo fantazijų rūmo, kuriame nustėręs dairaisi, žvelgdamas į visus tuos vaizdinius, simbolių žaismą, prisiminimus ir nuojautas. Tekstas vilioja į vidų paslaptimi, slepiančia kažką nepažinaus, kažką kraupaus ir neišsakomo. Įtraukiantis į klaustrofobinę, postapokaliptinę nuotaiką. Tai kone metafizines erdves atrandantis tekstas, kalbantis apie gyvenimą ir mirtį, apie nuolatinį kismą, gamtą, žavinčią ir gąsdinančią, pasakojimas elegantiškas, besikeičianio ritmo, ir prisodrintas ilgam įsimenančių detalių, vaizdinių. Knyga taps pakeleive tįstant šešėliams, kalbės savo tamsiu grožiu ir neleis užmiršti, kad kažkas slypi naktyje.

Antrasis J.Meko „Raštų“ tomas, šįkart skirtas Jono Meko trumpiesiems tekstams. Kai kas iš šių tekstų jau buvo publikuota anksčiau, yra ir siurprizais tampančių kūrinių, kurie dar nebuvo skelbti. Šiuose grybšniuose – J.Meko realybės fiksavimai, įdėmus aplinkos ir savęs joje stebėjimas. Tas stebėjimas persmelktas liūdesio, ilgesio, vienatvės, žmogaus, praradusio savo kraštą ir ieškančio naujos vietos atrasti save būsenos. Nors šiuose pasakojimuose jaučiame persmelkiančią melancholiją, visgi ne viskas taip jau sustingdyta ir tos elegijos, čia ir naujos pradžios galimybė, naujojo kūrybiškumo užuomazgos, atsiveriantį naujas pasaulis. Pasakojimai, kuriuose svarbiau jausmas ir vizualinio efekto sukūrimas, ne siužetas, atrodo, kad Jonas Mekas ir rašė, tarsi savo mintis stebėtų viduje įmontuota kamera, tokia, su kuria vėliau nesiskirdavo, – tik šįkart ją atstoja užrašų lapai.

Kai šis rašytojas pelnė Nobelio literatūros premiją, daugelis knygų mėgėjų pas mus turėjo prisipažinti, kad šio autoriaus kūrybos beveik nežino. Na, bet dabar leidybinės spragos lopomos. Ir šis romanas, tikiu, bus pažintis ne tik su šiuo autoriumi, bet ir padės geriau suprasti kolonializmą Afrikoje, Afrikos šalių istoriją. Autorius sugeba sutalpinti šioje knygoje bent kelis žanrus – tai ir brendimo romanas, kelionių romanas, nuotykių romanas, istorinis romanas, knyga, parašyta regis, paprastu stiliumi, bet kartu slepianti ir nemažai poteksčių, aliuzijų, nuorodų į kitus kūrinius. Fabula lyg ir nesunki, tačiau dėl epizodiškumo ji skaitoma ne taip jau ir lengvai, įklampina. Šios knygos pavadinimas gana ironiškas, nes kažkam aprašomos vietos gal ir yra rojus, bet tik ne pagrindiniam veikėjui – nors autorius perteikia ir kerintį grožį, svaiginančią atmosferą, visgi šalia to – skurdas, alkis, brutalūs santykiai, prievarta. Tai istorija apie lūžio laikotarpį, apie Pirmojo pasaulinio karo pradžią, apie to laiko visuomenę, kurioje išsiteko vietos gyventojai, arabai, indai, europiečiai, tradicinė pasaulėžiūra, mitologija, islamas ir krikščionybė. Knyga apie Afriką apraizgiusius prekybos kelius, vilkstines, keliaujančias nuo vandenynų per kalnus iki ežerų ir atgal. Apie buvimą svetimu savame krašte ir namų paieškas.

Prieš kurį laiką lietuvių kalba pasirodžiusi Valerie Perrin knyga „Vanduo kapinių gėlėms“, manau, galėjo sulaukti kur kas didesnio dėmesio nei jo gavo. Na, man kiek kliuvo vertimas, o ir dėl viršelio galėčiau pasiginčyti, tačiau visgi tai buvo knyga, puikiai tinkanti tiems, kas ieško elegantiško skaitinio, kuriame net ir liūdni epizodai apgaubiami švelnumu, autorė sugeba visa tai pateikti jautriai, subtiliai, audinį lipdydama iš smulkių, labai charakteringų detalių. Panašiomis temomis ir nuotaika kalba ir šis kūrinys. Tai graštus, kupinas stiprių emocijų ir empatija pripildytas pasakojimas, kalbantis apie draugystę, meilę, esminius gyvenimo pasirinkimus, netektį, išdavystes ir atleidimą. Knyga apie atmintį, istoriją, gyvenimą ir mirtį – autorė kuria jautrų išgyvenimų žemėlapį, apausdama jį kiek melancholiška liūdesio atmosfera. Kad nepasirodytų per mažai, dar įpina ir paslapčių, kone detektyvinę intrigą, tai lengvai užkabinanti ir tinkanti neįpareigojančiam, bet tikrai nebanaliam skaitymui. Tiesa, jeigu lyginčiau su „Vanduo kapinių gėlėms“, sakyčiau, kad ta knyga man paliko didesnį įspūdį, ji – brandesnis kūrinys.

Jo Nesbo – vienas tų rašytojų, kurių kūryba visgi skendi garsiausios jo serijos šešėlyje ir išsiveržti iš jo pakankamai sunku. Ką naujo beparašytų Jo Nesbo, gerbėjai pirmiausia klausia, kada bus nauja Hario Hulės serijos dalis. Ši knyga ne apie Harį Hulę, ir jau nuo pirmųjų puslapių tai smarkiai jaučiasi. Jeigu Jo Nesbo mes labiausiai pažįstame kaip gana greitą tempą išlaikantį, nors, žinoma, didelį dėmesį ir niūriai skandinaviškai atmosferai skiriantį rašytoją, tai čia jis tą įtampą augina labai pamažu. Tai didelės apimties, platesnio užmojo kūrinys. Ne tik kriminalinis romanas, bet ir knyga apie tamsias šeimos paslaptis, brolių santykius, išdavystę ir teisingumo paieškas. Įtampa auga pamažu, ji ne iškart užgriūva skaitytoją, o įtraukia tarsi į voratinklį. Ir jei tikitės procedūrinio policinio trilerio, čia jo negausite. Negausite ir tokių personažų kaip Haris Hulė, šiame romane veikėjai visgi yra daugiaplaniškesni. Kriminalinis romanas, atskleidžiantis kiek kitą Jo Nesbo veidą.

Ši knyga sulaukė daugybės puikių atsiliepimų visame pasaulyje, tačiau bent jau kol kas panašu, kad šis kūrinys pas mus menkai pastebėtas. O veltui. Tai knyga, skirta mėgstantiems subtiliai papasakotas šeimų sagas, tiems, kam patinka tokių rašytojų kaip Anne Tyler ar Ann Patchett kūriniai. Knygas, kuriose atskleidžiama šeimos vidinė dinamika. Ji pasakoja apie šeimą, kuri galbūt nėra kažkuo labai išskirtinė, ypač šių laikų po pasaulį išsibarsčiusių šeimų kontekste, tačiau ji sugeba užgriebti tai, kas yra universalaus – pasakoja apie trintis tarp brolių ir seserų, susvetimėjimą, empatijos trūkumą ir prisirišimą, namų trauką ir sentimentus, kartų skirtumus, siekia atsakyti į klausimą, kokie ryšiai visgi sieja sudėtingas šeimas. Tai ir savosios tapatybės, vietos pasaulyje paieškų istorijos, galiausiai visgi vedančios namo, istorijos apie ligas, senėjimą, priklausomybes, bet kartu ir apie džiaugsmus, autorė sugeba, pasakodama apie skaudžius dalykus, įpinti ir švelnaus humoro, atjautos. 25 metų šeimos istorija, tokį laikotarpį apima šis kūrinys, – tai ir neišsipildymų, ir noro pabėgti, ir sugrįžimo istorija.

Audriaus Ožalo liepos mėnesio rekomenduojamų knygų video apžvalgą rasite čia: