Vilniaus veidai knygose: 5 knygos, kurias verta perskaityti

Per 700 metų radosi gausybė Vilniaus atspindžių ir veidų įvairiuose kūriniuose – paveiksluose, nuotraukose, graviūrose ir, žinoma, pačiuose įvairiausiuose tekstuose. Kažin, ar kuris vienas tekstas ar knyga pajėgi savyje sutalpinti visą Vilnių, visą jo istorijos margumą, įvykių tirštumą ir čia gyvenusių žmonių kasdienybės svorį. Tačiau per knygas tikrai galime prie to prisiliesti ir tą įvairovę pažinti.

Rekomenduojame penkias leidyklos „Baltos lankos“ išleistas knygas, kuriose apie Vilnių prabylama skirtingais registrais ir kuriose puikiai atsiskleidžia šio miesto istorijos daugiasluoksniškumas, stabilumas, o drauge ir atvirumas kaitai.

Kristinos Sabaliauskaitės tetralogija „Silva rerum“

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas?  Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Tetralogija tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje ne veltui pavadinama didžiąja Vilniaus saga – perskaitę šias knygas jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite ne tik į Žemaitijos girias, bet ir į Vilniaus gatves bei nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

Laimonas Briedis „Vilnius savas ir svetimas“ 

Nedažnai pasitaiko knygų, kurios nusistovėjusias tiesas sudrumsčia, jau žinomą istoriją imdamos pasakoti visai neatpažįstamu balsu. Lietuviškasis Vilniaus pasakojimas žinomas kiekvienam skaitytojui, tačiau ši knyga miesto istoriją nukreipia visai kita, dar neregėta linkme. Tai miesto biografija, tik perteikta ne remiantis Lietuvos istorija, bet tarsi įrašyta įvairiaspalviame Europos žemėlapyje. Vilniaus pasakojimas joje skleidžiasi tarsi keliaujant geografinių atradimų keliu – ir Vilnius prieš mus iškyla lyg svetimas miestas nežinomame krašte. Tokio pasakojimo tikslas turi piligrimystės – asmeninių – siekių, todėl ir knyga visų pirma yra grįžimas į Vilnių: ieškojimas to, kas jame buvo prarasta, užmiršta arba nepastebėta.

Vilniuje slypinti nežinomybė ir daugiakalbis miesto pasakojimas atveria vartus į istorines platumas, kuriose tarsi viduramžių žemėlapių pakraščiuose tyko nematytos ir nepažįstamos būtybės. Kelionė po Vilnių visada yra klajojimas – susitikimas su neregėtu, nežinomu, fantastiniu pasauliu.

Irena Vaišvilaitė „Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“

Šį knyga – tai pirmas nuoseklus kultūrinis vadovas po daugiakonfesį ir daugiatautį Vilnių. Nuolat pabrėžiama, kad Vilniuje sugyveno krikščionybė, judaizmas ir islamas, tačiau ne tik tai, bet ir ilgalaikė Rytų ir Vakarų, arba graikų ir lotynų, krikščioniškųjų tradicijų kaimynystė Lietuvos sostinėje yra išskirtinė Europoje. Knygoje kalbama apie Rytų ir Vakarų krikščionybės palikimą ir dabartį Vilniuje, suprantamai atskleidžiamos ir susiejamos su šių dienų patirtimi pamirštos arba dabarties kasdienybei tolimos kultūros vertybių prasmės.

Tiek lietuviškasis, tiek ir angliškasis knygos leidimas – tai bandymas pamatyti Vilniuje ne tik miesto grožį, bet ir jo prasmę, atrasti ryšius, siejančius dailias menines formas su kultūron įaugusiu tikėjimu, jo pasakojimais, simboliais ir ženklais. Knyga taip pat siekia atgaivinti pasivaikščiojimų žanrą ir urbanistiniame Vilniaus audinyje išskirti su religiniu miesto gyvenimu susijusias temas.

David E. Fishman „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ (iš anglų k. vertė Olga Lempert)

Populiariu stiliumi parašyta istorinė studija pasakoja apie Vilniaus gete veikusią „Popieriaus brigadą“ – grupelę žmonių, kurie, nacių priversti atrinkinėti į Vokietiją grobiamus žydų kultūros dokumentus (knygas, paveikslus, religinius reikmenis), stengėsi bent dalelę jų paslėpti ir išsaugoti. Dalis išgelbėtų lobių pergyveno ir Vilniaus getą, ir po jo atėjusį sovietmetį. Šiandien tai – vertingi Žydų mokslinio instituto YIVO Niujorke, Jeruzalės hebrajų universiteto, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir kitų institucijų eksponatai bei kolekcijų perlai, liudijantys tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį – Vilniaus, kadaise visoje Europoje garsaus žydų kultūros centro, vadinto Lietuvos Jeruzale, žūtį.

Kartu su žydIškojo Vilniaus istorija čia atsiskleidžia sunkūs karo ir pokario metai, totalitarinių režimų kaita bei kasdienybės pasakojimai: nužmoginantis gyvenimas ir mirtis gete, sovietmečio pažadai bei nusivylimas jais, bandymas išgyventi naujame pasaulyje ir rasti vietą išgelbėtiems sunaikintos kultūros likučiams. Šiuos pasakojimus praturtina geto poetų (Šmerkės Kačerginskio, Abraomo Suckeverio) kūrybos vertimai bei „išgelbėti perlai“ – išsaugotų kultūros dokumentų aprašymai.

Kristina Sabaliauskaitė „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“

Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinį sudaro lietuviškai išleistame rinkinyje „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ skelbti apsakymai „Juodieji Franko perlai“, „Vilnerio sugrįžimas“ ir „Vilniaus vėtrungės“.

Šie kūriniai atspindi tris Vilniaus miesto praeities gyvavimo klodus – lenkiškąjį, žydiškąjį ir sovietinį – nomenklatūrinį. Šių apsakymų veikėjai: karo metu bręstanti vilnietė gimnazistė, grįžtantis į vaikystės miestą senas žydas milijardierius, kagėbistas, daugiau nei pusę šimtmečio besigalynėjantis su Vilniumi. Kiekvienas rinkinio apsakymas atveria vis kitokią Vilniaus panoramą. Apsakymuose ironiškai, filosofiškai ir kartu jautriai apmąstoma mūsų istorinė patirtis.

Knyga iliustruota autorės parinktais ikoniškais Vilniaus vaizdais iš Jano Bulhako ir Romualdo Rakausko fotoarchyvų.