Romanas „Kontūrai“: ar kada jautėtės tarsi kybotumėt virš gyvačių duobės?

Romane „Kontūrai“ išorinio veiksmo mažai, bet įvyksta tiek daug, kad atrodo, jog knyga – trileris, o jos veikėjai kybo virš gyvačių duobės. Taip vienos įdomiausių šių dienų rašytojų Rachel Cusk romaną „Kontūrai“ apibūdino ir į įspūdingiausių šio amžiaus knygų 15-uką įtraukė The New York Times. Gal būtent dėl to „nieko nevyksta“ ir veikėjų, kuriuos autorė sukūrė tarsi daugelio mūsų autoportretus, šis romanas sulaukė tarptautinio pripažinimo.

Nepakeliamai karštą vasarą atskridusi į Atėnus rašytoja veda kūrybinio rašymo kursus. Ji vakarieniauja su kitais rašytojais, su lėktuvo kaimynu plaukioja Jonijos jūroje, kursų klausytojams surengia pasakojimo pratybas. Sutikti žmonės atvirai šneka apie save, savo fantazijas, nerimą, sielvartą, troškimus, ilgesį. Jie atsiveria moteriai, tačiau ji pati taip ir lieka tarsi tarpininkas, padedantis atverti kitus.

Pokalbių temos svyruoja tarp kasdienybės ir abstraktumo. Kai kurie pokalbiai malonūs, kiti – skvarbūs, išsamūs, tačiau yra ir pribloškiančiai narciziškų. Vis dėlto „Kontūruose“ niekas nedangstoma, nėra nieko migloto ar prislopinto, veikiau užčiuopiami amžini, bet esantys labai arti ir todėl nepastebimi dalykai. Veikėjų atsivėrimai tik pabrėžia žmonių vienatvę. Tai knyga apie vidutinybes. Tai romanas apie uždarumą ir saviraišką.

„Kontūrai“ – pirmoji lietuviškai pasirodžiusi R. Cusk trilogijos dalis, kiek vėliau pasirodys „Tranzitas“ ir „Kudos“. Lietuviškai galima skaityti ir autorės romaną „Atsarginis pasaulis“. R. Cusk dėl itin savitos kalbėsenos ir žvilgsnio į pasaulį šiandien dažnai vadinama vienu įspūdingiausių šiuolaikinės literatūros balsų. Šiek tiek plačiau apie neseniai lietuviškai pasirodžiusius „Kontūrus“ pasakoja pati autorė.

Esate parašiusi nemažai romanų tradiciniu stiliumi, kur aiškus siužetas ir veikėjams nutinka aiškūs dalykai. „Kontūruose“ atsisakote įprastos romano struktūros. Kodėl pakeitėte rašymo stilių?

Man atrodė, kad Viktorijos laikų romano veikėjų ir vietos apibrėžimai – kaimas, vikaras, moteris, ar amerikietiški atitikmenys – mažas miestelis, moteris, vyras, jau yra atgyvena. Sakyti, kad štai čia yra žmogus, su kuriuo jūs visi turite susitapatinti, man nebeatrodė teisinga. Tai paprasčiausiai nebeatitinka tikrovės.

Visos su rašymu susijusios problemos iš esmės yra gyvenimo problemos. Supratau, kad tam tikros realybės struktūros laikosi ant senų, ties suirimo riba esančių pamatų. Pavyzdžiui, šiandien važiavau per Bruklino tiltą ir prisiminiau viską, ką buvau skaičiusi apie prastą Amerikos kelių ir tiltų infrastruktūrą. Tada pagalvojau: ar šiuo metu esu visiškai saugi? Tiltas stovi jau seniai, bet tai nereiškia, kad jis stovės visą amžinybę. Tada suvokiau, kad mano sąmonė, o, vadinasi, ir asmenybė, taip pat laikosi ant senų, galbūt irstančių konstrukcijų. Tai sakydama turiu minty, kad visos mano kūrybinės mintys kyla iš gyvenimo, stebint jį.

„Kontūrų“ pagrindą sudaro visuomenėje prigijęs bendravimo būdas. Rašydama galvojau apie „Odisėją“, esmines pasakojimo taisykles ir pasakojimo ryšį su terapija. Žmonės pasakoja apie įvykius po to, kai jie įvyksta. Tai iš esmės yra terapinė pozicija, kuri mūsų sąmonėje sukuria bendruomeniškumo jausmą.

Kaip ir kituose kūriniuose, „Kontūruose“ daug dėmesio skiriate veiksmo vietai, ar tai būtų priemiestis, kaimas, ar šiuo atveju Atėnai. Net atskiriems namams suteikiate charakterį. Kodėl jums tai taip svarbu?

Mano vaikystė buvo klajokliška. Užaugau Amerikoje, tada persikėlėme į Kanadą, čia ir buvau išsiųsta į internatinę mokyklą, kol mano tėvai be perstojo kraustydavosi. Jie nemažai investuodavo į namų būklę ir puošnumą. Man atrodo, kad mūsų šeima niekada nebuvo tikra, kas mus darė mumis, kas buvo mūsų savastis. Šie klausimai buvo labai svarbūs mano gyvenime. Juos nagrinėju ir romanuose.

Galbūt dėl to jūsų kūriniuose dažnai pasirodo klajojantys žmonės: nuomininkai, kambarinės, pagrindinių veikėjų gyvenime pasirodantys prašalaičiai.   

 Aš linkusi susitapatinti su šia perspektyva. Asmuo, kuriam nepriklauso namai ar kuris jaučiasi nepriklausomas santykiuose su kitu žmogumi, panašus į mane. Rašydama supratau, kad turiu sukurti veikėją, kuris judėdamas iš vienos vietos į kitą išjudina veiksmą. Tai išlaisvina siužetą ir paverčia jį dinamišku. Man labai patinka tokia perspektyva.

Nemažai įtakos jūsų kūrybai daro graikų tragedijos. „Kontūrų“ atveju taip pat. Iš kur toks susidomėjimas graikų literatūra?

 Graikų literatūrą pradėjau skaityti įkopusi į trečią dešimtį. „Odisėja“ buvo pirmas mano perskaitytas graikiškas kūrinys ir ši literatūra, kuri nebuvo pagrįsta judėjų-krikščionių idėjomis, man pasirodė nuostabi. Buvau auklėjama itin konservatyvioje aplinkoje ir man buvo neapsakomai sunku atrasti savyje ką nors, kas išsiskyrė iš normų. Tiksliau, susieti viduje tvyrantį chaosą. Augdama jaučiau vidinę suirutę, o išorėje supo griežtas pasaulis, kuriame nemačiau savęs, kuriame nepritapau, kuris mane smerkė ir kurio nemėgau. Išsilaisvinimą patyriau ėmusi skaityti Froidą ir psichoanalitinius tekstus. Froidas yra puikus literatūros kritikas ir būtent jo komentarai atvedė mane prie graikų literatūros. Ji padėjo man visiškai kitaip suvokti gyvenimą.

Ar pradėdama rašyti „Kontūrus“ jau žinojote, kad tai bus trilogija? Ar rašydama „Tranzitą“ ir „Kudos“ jautėte kokį nors skirtumą? Ko išmokote iš kiekvienos trilogijos dalies?

 Vienu metu rašydama „Kontūrus“ supratau, kad labai malonu kalbėti apie pasyvumą ir išnykimą, tačiau tiesa ta, kad pagrindinė veikėja turėjo gyventi toliau. Tad, jei ji neketino iššokti iš namo plaukiančio laivo, jai reikėjo kur nors gyventi ir būti mama savo vaikams. Jaučiau, kad man reikia tą istoriją užbaigti. Taip ir atsirado dar dvi gana netikėtos knygos.

Kiekviena trilogijos knyga skiriasi, pavyzdžiui, „Kudos“ visai kitokia nei „Kontūrai“. Mane stebina, kad trilogijoje juntamas linijinis progresas. Skaitant iš tikrųjų susidaro įspūdis, kad istorija prasideda vienoje vietoje, o baigiasi kitoje, nors įsivaizdavau, kad veiksmas tiesiog suksis ratu.