„Aušvico lopšinė“ – daktaras Mengele, romų tragedija ir vienos moters stiprybė

Ispanų rašytojo Mario Escobar romanas „Aušvico lopšinė“ – tikrais faktais grįstas pasakojimas apie neįtikėtiną pasiaukojimą, ištvermę ir mažai kam žinomą romų istorijos puslapį. Papasakoti šią istoriją rašytoją įkvėpė Porte vykęs renginys, skirtas paminėti Pharrajimos  – nacių vykdytą romų genocidą. Čia rašytojas išgirdo ir Helenos Haneman istoriją. Kas buvo ta moteris? Kodėl jos vardas beveik nežinomas istorijoje? Kodėl romų genocidas taip menkai prisiminemas? Kodėl, pasak Aušvico stovyklos gidų, vietą, kur buvo romų stovykla, taip mažai kas aplanko? Būtent dėl to M. Escobar ėmėsi rašyti „Aušvico lopšinę“, kurią į lietuvių kalbą vertė Aira Nekrašaitė.

Pagrindinė „Aušvico lopšinės“ veikėja vokietė Helena Haneman gyvena įprastą gyvenimą – drauge su vyru Johanu, vienu geriausių šalies smuikininkų, augina penkis vaikus. Tačiau vieną 1943 metų rytą įprastą šeimos rutiną sutrikdo SS reichsfiurerio įsakymas. Johanas – romas, tad jis drauge su visais vaikais turi būti internuotas. Helenos išvežamųjų sąraše nėra, ji gali likti, bet negi motina gali išsiskirti su savo vaikais?

Kelionė baigiasi Aušvice, Birkenau romų stovykloje, kur grėsmingi gandai tampa realybe. Sužinojęs, kad Helena – ne tik tikra vokietė, bet ir profesionali slaugytoja, daktaras Jozefas Mengelė paskiria ją vadovauti stovyklos romų vaikų darželiui – vietai, kur laikomi vaikai jo siaubingiems eksperimentams. Helena tampa vienintele pasmerktų vaikų atrama, o darželis – vieninteliu prieglobsčiu.

Gyvenimą pavertė pragaru

Romai, kaip ir žydai, kentėjo nuo griežtų, nacių priimtų, rasinių įstatymų. Vadinamasis mokslinis rasizmas pasiekė apogėjų, kai socialinio darvinizmo teiginiai įsismelkė į politiką ir į visuomenės gyvenimą. Socialinius reiškinius buvo bandoma paaiškinti remiantis rasinėmis teorijomis. Daugelyje šalių buvo taikoma eugenika, sterilizuojamos grupės, kurios buvo laikomos asocialiomis, ar tos, kurios turėjo psichikos sutrikimų. Buvo kuriamos teorijos apie aukštesniąsias ir žemesniąsias rases. Romai dėl savo etninių ir kultūrinių ypatumų tapo persekiojamu taikiniu.

Į valdžią atėjus Hitleriui, romų diskriminacija sustiprėjo. Rasinės higienos ir biologijos institute buvo atliekami tyrimai, siekiant suklasifikuoti romus. Zigeunerfrage – romų klausimas, buvo išspręstas romų diskriminacijos pagrindimu ir siūlymu ateityje daugmaž grynakraujėms romų „gentims“ įkurti tam tikrus rezervatus.

Kruopščiai medžiagą romanui „Aušvico lopšinė“ rinkęs M. Escobar pasakoja, kad Niurnbergo įstatymai, kuriais iš žydų ir romų buvo atimta pilietybė, turėjo skaudžiai paliesti ir vokietės Helenos Haneman šeimą. „Šie įstatymai galiojo ir mišrioms šeimoms, nors iš pradžių poros, susituokusios iki 1935 m. lapkričio, nebuvo atvirai persekiojamos. Helena Haneman, medicinos sesuo, buvo ištekėjusi už romo, manoma, profesionalaus muzikanto. Pora turėjo penkis vaikus ir vyriausybei vis labiau ribojant žydų ir romų teises Helenos vyras vargu ar galėjo išsaugoti darbo vietą. Tikriausiai jai teko išlaikyti šeimą, o įstatymai vis labiau juos varžė, kol galiausiai pavertė šeimos gyvenimą pragaru.“

Į Aušvicą savo valia

1942 m. gruodžio 16 dieną, po karštų debatų, Heinrichas Himmleris įsakė deportuoti visus romus ir internuoti koncentracijos stovyklose. M. Escobar pasakoja, kad „vokietės Helenos šeimai su penkiais „negrynakraujais“ vaikais pavyko išvengti deportacijos iki 1943 metų pavasario. Kai naciai prisistatė į šeimos namus ir pranešė, kad Helenos vyras ir vaikai bus išvežti į koncentracijos stovyklą, ji nusprendė važiuoti kartu. Helena buvo vienas iš nedaugelio mums žinomų žmonių, patekusių į Aušvicą savo valia.“

Nors varginanti kelionė į Lenkiją nebuvo tokia ilga ir alinanti kaip deportuotųjų iš Graikijos ir Prancūzijos, dėl prastų kelionės sąlygų – vandens trūkumo, sausakimšų vagonų ir higienos stokos, silpniausieji neišgyveno. „Galime tik įsivaizduoti Helenos pastangas tokiomis aplinkybėmis išsaugoti penkių vaikų gyvybes. Atvežti į koncentracijos stovyklą žmonės vėl patirdavo sukrėtimą. Pirma, dėl bauginančios nežinomybės, antra, dėl fantasmagoriško Birkenau vaizdo – jie matydavo tūkstančius kalinių apiplyšusiais dryžuotais drabužiais ir mediniu apavu bekraštėje dvokiančio purvo klampynėje. Trečia, dėl šiurkštaus nacių elgesio, išlaipinus žmones platformoje. Ir, galiausiai, dėl traumuojančio priverstinio išsiskyrimo su brangiais žmonėmis ir baimės jų daugiau nepamatyti“, – pasakoja M. Escobar.

Pragaras pragare

Pasak „Aušvico lopšinės“ autoriaus, romų šeimos dažniausiai likdavo kartu, nes romų stovykla, skirtingai nei kitos, buvo šeimų stovykla. Tai nebuvo vienintelė išimtis, Čekijos žydams taip pat buvo suteikta ši „privilegija“, nes juos stebėjo Raudonasis Kryžius, tad buvo baiminamasi, kad tarptautinė bendruomenė sužinos, kaip elgiamasi toje siaubingoje vietoje.

Aušvice romai nešiojo rudą trikampį su raide Z. Kadangi jie neidavo iš stovyklos dirbti į fabrikus, maitinosi prasčiausiai visame Aušvice. Vaikų imunitetas buvo toks nusilpęs, kad jie sirgo keista liga, vadinama noma – gangreniniu stomatitu.

1943 m. pavasarį į Aušvicą atvyko po sužeidimo Rytų fronte į atsargą išėjęs daktaras Josefas Mengelė, vėliau dėl savo žiaurių eksperimentų pramintas „Mirties angelu“. Daktaras Mengelė sukūrė pragarą pragare. Jis buvo paskirtas romų šeimų stovyklos vyriausiuoju gydytoju. Įdomu, kad dažnai šis jo biografijos faktas apskritai neminimas, nors viena šiurpiausių eksperimentinių laboratorijų, kurioje jis darydavo savo kraupius bandymus, buvo įsikūrusi pirtyje, prausyklų zonoje šiauriniame romų stovyklos krašte.

Daktaras Mengelė, kaip ir dauguma Aušvico gydytojų, rūpinosi į stovyklą atvežamų kalinių atranka. Gydytojai spręsdavo, kam gyventi, o kam mirti. Be to, jaunasis daktaras ten nusižiūrėdavo „jūrų kiaulytes“ savo eksperimentams. Daugiausia ieškodavo dvynių arba žmonių skirtingų spalvų akimis. Eksperimentuodamas savo laboratorijoje daktaras Mengelė be viso kito ieškojo būdų padidinti vokiečių moterų vaisingumą, kad jos gimdytų dvynukus ar trynukus.

Nacių daktaras svajojo apie pasaulį, kuriame visi arijai būtų šviesiomis akimis, ir  eksperimentuodavo su vaikais ir suaugusiais, siekdamas nudažyti rainelę ir nustatyti, koks genas yra atsakingas už akių spalvą. Šiuo tikslu jis atsirinkdavo romų vaikus skirtingų spalvų akimis ir žiauriausiais bei nežmoniškiausiais būdais juos tirdavo.

Kraupusis vaikų darželis

Escobar pasakoja, kad „Aušvico lopšinėje“ aprašoma Helena Haneman stengėsi kiek įmanoma prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių koncentracijos stovykloje. „Kadangi turėjo seselės darbo patirties, jai pavyko įsidarbinti ligoninėje ir šiek tiek pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas. Daktaras Mengelė, susipažinęs su Helena, nusprendė, kad ji – pats tinkamiausias žmogus, galintis padėti jam įgyvendinti planus“.

Stovyklos vaikai pažinojo daktarą kaip Onkel Mengele – dėdę Mengelę, nes jis dalydavo vaikams saldainius ir būdavo jiems malonus, tačiau tai netrukdė daktarui daryti su vaikais kraupiausius eksperimentus. Tam jis įkūrė romų vaikų darželį. Ir nors darželis buvo skirtas patiems baisiausiems tikslams pasiekti, Helena Haneman stengėsi bent kiek nors praskaidrinti vaikų dienas.

Kartą J. Mengelė per dieną nužudė keturiolika romų dvynukų, suleidęs jiems į širdį chloroformo, kad vėliau atliktų skrodimą ir ištirtų jų organus. Manoma, kad jo rankose mirė apie tris tūkstančius vaikų, daugiausia – žydų ir romų, vien todėl, kad Mengelė turėjo ambicijų tapti universiteto profesoriumi ir gauti antrąjį daktaro diplomą.

Kai 1944 metų vasarą į Aušvicą buvo atvežta daug Vengrijos žydų, romų stovykla buvo panaikinta, ir daktaras Mengelė net nedvejodamas pasiuntė į mirtį nemažai žmonių, su kuriais pirmaisiais metais kartu dirbo.

Kelionė po siaubo stovyklą

„Aušvico lopšinės“ autorius M. Escobar pasakoja, kad 2014 metų žiemą su žmona ryžosi kelionei į Aušvicą. „Tas milžiniškas mirties fabrikas neišsaugojo daug pėdsakų, paliktų tų milijonų žmonių, kuriems nuošali Birkenau stotis tapo paskutine jų gyvenime. Birkenau – tik bekraštė dykvietė, apraizgyta sena surūdijusia spygliuotos vielos tvora. Dešinėje – platus kelias, kuriuo milijonai žengė paskutinius žingsnius iki dujų kamerų, kur ne kur – vienas kitas barakas, gilumoje – tai, kas liko iš senosios romų stovyklos. Gidas man sakė, kad mažai kas aplanko tą Birkenau vietą. Tada pagalvojau apie Heleną Haneman, tūkstančius romų, mirusių šioje nelemtoje žemėje, ir nužvelgiau vėjy siūbuojančias tuopas bei keistai žydrą dangų, kuris anuomet buvo pilkos spalvos, – norėjau išsaugoti atminty jų kančias“.

Parengta pagal M. Escobar intformaciją