Jokių abejonių nėra, kad jaunoji argentinietė Samanta Schweblin turi unikalią vaizduotę, absoliučiai kitokį pasaulio suvokimą, o gal ir apskritai ji gyvena kažkokiame kitokiame, savo susikurtame pasaulyje, kur balta nėra balta, juoda nėra juoda. Kažkodėl man atrodo, kad jos net akys kitaip rodo. Kitaip nežinau, kaip ji sukuria tuos scenarijus, kuriais jau antrą kartą leidykla „Sofoklis“ leidžia pasimėgauti Lietuvos skaitytojams. Jos knygos nėra lengvos. Ir nepaskaitysi tu jų vien tam, kad atsipūstum nuo dienos darbų su įdomia istorija rankose. Bent jau man, Samantos knygoms reikia atskiro pasiruošimo, nepavargusios galvos, didelio susikaupimo ir atvirų minčių. Nes nežinai ko tikėtis, bet kad kelionė nebus paprasta – tas jau aišku. Pernai skaityta „Prieraišumo laisvė“ paliko didžiulį įspūdį. Knyga mažutė, bet skaitosi lėtai (aišku, jei nori pilnai suvokti teksto gylį), reikalauja visiško tavo dėmesio, o užvertus ją, norisi iškart skaityti antrą kartą, vien tam, kad įsitikintum, ar tikrai viską supratai teisingai. „Pilna burna paukščių“ – labai keistų (o ko daugiau tikėtis reikėjo?) apsakymų rinkinys. Jei jau pavadinimas jus provokuoja, tai patikėkit manim, knygos vidus ne ką mažiau toks…
Skaityti daugiau...