Detektyvą drauge su Islandijos ministre pirmininke parašęs Ragnaras Jónassonas: „Svarbiausia – tiesiog smagiai leisti laiką“

„Pats svarbiausias Islandijos kultūros paveldas nėra paskutinių amžių – tai ne architektūra, ne dailė, nes neturime daug tapybos ar viduramžių statinių, ką turi kitos tautos. Bet mes turime knygas. Turime sagas. Šiuo savo paveldu labai didžiuojamės. Rašytiniu paveldu. Todėl ir parašome tiek daug knygų – tai yra mūsų tapatybės dalis. Mes didžiuojamės savo istorijų pasakojimo tradicija“, – sako detektyvų autorius iš Islandijos Ragnaras Jónassonas, Lietuvos skaitytojams pažįstamas iš detektyvinio romano „Akinantis sniegas“ (išleido leidykla „Baltos lankos“).

Autorius yra vienas šių metų „Knygų savaitės“ užsienio svečių, sutikusių pasikalbėti apie Skandinavijos detektyvinę literatūrą, jos tradicijas, tendencijas ir plačiau papasakoti apie savo kuriamas knygas. Kviečiame skaityti „Knygų savaitėje“ vykusio pokalbio santrauką.

Sagos – trileriai apie teisingumą?

R. Jónassonas sako, kad gilios pasakojimo tradicijos turi įtakos tam, kaip kuriama Islandijoje, o rašyti neįtraukiant kraštovaizdžio detalių – beveik neįmanoma.

„Sagos tam tikra prasme yra pirmieji islandų detektyviniai romanai. Mat dalis jų yra puikiai sukalti trileriai apie teisingumą. Apie kerštą, garbę… Žinote, sagose labai daug intrigos, tad jas galima skaityti kaip trilerius ar detektyvus, ar netgi teisinius trilerius. Tad, mano manymu, kriminaliniai elementai islandų tradicinėje literatūroje yra daug senesni, nei galėtume pagalvoti.

Gyvenant Islandijoje tiesiog neįmanoma rašyti knygų, į jas neįtraukiant kraštovaizdžio, nes jis yra mūsų dalis. Islandija nėra didelė šalis: maža populiacija labai dideliame žemės plote. Taigi, didžioji Islandijos dalis yra neapgyventa. Aukštumos, visas šalies vidurys negyvenamas, nes mes gyvename miesteliuose prie jūros. Todėl labai sunku rašyti detektyvinį romaną apie Islandiją, jei tai nėra detektyvas apie policiją Reikjavike, mieste vykstantis policijos trileris, nors, žinoma, įmanoma.

Jei keliaujate už Reikjaviko ribų, būtina į knygą įtraukti ir kraštovaizdį. Turite panaudoti gamtą, orą, mažus kaimelius, kalnus, žiemos tamsą, baltąsias naktis vasaromis – visa tai Islandijos esybės ir Islandijos literatūros dalis“, – įsitikinęs autorius.

Pagrindinis veikėjas – atėjūnas mažame miestelyje

Pagrindinis autoriaus detektyvų serijos veikėjas – Aris Touras, vyrukas, gyvenęs Reikjavike ir studijavęs teologiją, o vėliau persikraustęs į mažą Siglufjorduro miestelį ir ten pradėjęs dirbti policininku.

„Teologinis išsilavinimas yra jo tapatybės dalis ir svarbi mano sukurto personažo dalis. Knygų serijoje, kurioje rašau apie Arį, jis nuolatos diskutuoja apie gėrį ir blogį, o kartais jaučia, kad pasaulyje nėra teisybės, tokiame pasaulyje sunku gyventi, kad sunku būti sėkmingam, nors kartais jam pasiseka. Tokios vidinės kovos iš esmės būdingos žmogui kaip gyvai būtybei, tokie jau tie žmonės. Teologijos žinios leidžia jam į viską žiūrėti iš kitokios perspektyvos. Jis gana anksti neteko tėvų, todėl jo santykis su aukštesnėmis jėgomis sudėtingas. Jis mėgina suprasti, kodėl turėjo prarasti tėvus. Taigi, tai gana didelė šio personažo esybės dalis.

Pirmoje knygoje jis išsikrausto iš Reikjaviko į mažą Siglufjorduro miestelį šiaurėje. Ten jo laukia pirmos didelės galimybės. Jis ilgą laiką gedėjo savo tėvų ir nori pamėginti atsistoti ant kojų, ir jam pasitaiko galimybė tą padaryti mažame miestelyje. Tad priima sprendimą tuojau pat persikraustyti į šiaurę. Ten ir vyksta serijos veiksmas.

Pasirenku pasakoti istoriją iš atėjūno perspektyvos. Ir tam yra priežastis. Tai labai padeda skaitytojui susipažinti su nauja vieta, nes ir skaitytojas joje yra svetimas. Dauguma mano knygų skaitytojų nėra buvę Siglufjordure ar jo apylinkėse. Todėl atėjūnas, pasakojantis jiems istoriją, labai padeda: jis perteikia šioje vietoje išgyvenamą patirtį. Be to, tai sukuria galimybes kelti konfliktą bei plėtoti veikėjo portretą įdomia linkme, nes į atėjūną nedidelėje bendruomenėje žiūrima šiek tiek įtariai. Todėl jam reikia pasistengti, kad taptų šios bendruomenės dalimi“, – savo pasirinkimą argumentuoja R. Jónassonas.

O Siglufjorduras autoriaus kūryboje atsirado tikrai ne atsitiktinai – tame miestelyje gyveno jo seneliai.

„Aš ėmiau lankytis Siglufjordure vos sulaukęs šešių mėnesių ar panašiai, ir važiuodavom ten kiekvienais metais. Vasaromis ten praleisdavome daug laiko, tad man tai ypatinga vieta, ją gerai pažįstu ir myliu. Tad nesunkiai apsisprendžiau apie ją parašyti. Taip pat tai labai vaizdinga vieta. Miestelis įsikūręs, žinoma, prie jūros, ir vienintelis būdas ten nusigauti – važiuoti kalnų tuneliais. Tad žemėlapyje Siglufjorduras atrodo tarsi atskiras pasaulis. Jį supa kalnai ir vanduo – jūra.

Manau, jis tiesiog tobulai tinkamas romanui, nes puikiai sužadina vaizduotę. Be to, tokio tipo vietovė man įdomi dėl izoliacijos poveikio ten gyvenantiems žmonėms. Ir tai pirmoje knygoje pajunta Aris – ten atsikraustęs jis jaučiasi klaustrofobiškai. Manau, tokioje vietoje gyventi žiemą labai sunku.

Ten daug sninga ir būna labai tamsu.  Lapkritį saulė taip žemai, kad pasislepia už kalnų. Ir Siglufjorduro žmonės saulės nemato iki pat sausio pabaigos. Ilgas tamsos ir bjauraus oro laikotarpis.

Keliai dažnai uždaromi dėl sniego. Tad nuvykti ten pirmą kartą ir praleisti žiemą yra didžiulis iššūkis.

Taip ir nutinka Ariui pirmoje knygoje: jis patiria sunkumų darbe, bet jam taip pat sunku gyventi tokioje atskirtyje. Ir tai, mano manymu, įdomi tema analizei“, – įsitikinęs autorius

Rašymas tandemu su… ministre pirmininke

Autorius ne tik rašo knygas – jis taip pat dirba teisininku. Maža to, vieną knygą yra parašęs drauge su… Islandijos ministre pirmininke. Kas jį paskatino imtis tokios avantiūros?

„Iš tiesų viskas buvo labai paprasta. Mes esame geri draugai, ji skaito daug kriminalinės literatūros ir labai daug žino apie tokio tipo istorijas. Ji didelė kriminalinės literatūros gerbėja. Mums buvo labai smagu. Man patiko daryti šį tą kitaip, nes kai rašai ar ką nors kuri, nenori pats savęs kartoti, nori daryti kitaip, išmokti ko nors naujo. Rašyti drauge su kitu žmogumi buvo labai smagi ir nauja patirtis. Tai savaime ir buvo mano tikslas – išbandyti ką nors naujo.

Išleidome šią knygą Islandijoje prieš Kalėdas, ją pareklamavome, davėme kelis interviu, skaitėme jos ištraukas drauge, ir tai buvo labai smagu, nes įprastai viską darau vienas. Vienas daliju interviu, vienas skaitau ištraukas, vienas vykstu į knygų muges. Todėl tai buvo tiesiog nauja ir miela patirtis. Dabar vėl rašau vienas, tai irgi gerai. Vis tik, manau, rašymas – vieno žmogaus darbas. Sėdi vienas prie kompiuterio ar rašomosios mašinėlės ir rašai, niekas nežiūri tau per petį. Todėl galiu rekomenduoti taip rašyti ir kitiems, gal pavyks. Buvo smagu, nuolat susitikdavome pietų ar kavos, aptardavome istoriją. Pasiruošėme knygos planą, – tai buvo reikalinga tokio tipo projektui, – ir tada tiesiog pasidalijome darbus. Aš rašysiu šį skyrių, Katrin rašys aną skyrių, – ir taip po truputį užbaigėme knygą. Manau, užtrukome beveik trejus metus – nuo idėjos iki baigtos knygos, – nes nebuvo kur skubėti.

Bet taip, buvo smagu“, – pasakoja rašymą tandemu išbandęs R. Jónassonas.

Detektyvų autorių rinktinėje –  Agatha Christie

Yra toks gerai žinomas „Monty Python“ skečas, kuriame graikų ir vokiečių filosofai žaidžia futbolą.

O jei mačas vyktų tarp Šiaurės šalių rašytojų ir visų likusių pasaulio kriminalinės literatūros rašytojų, kaip atrodytų startinis R. Jónassono vienuoliktukas?

„Manau, reikėtų pasirinkti po vieną ar du iš kiekvienos Šiaurės šalies. Iš Islandijos pasirinkčiau Yrsą Sigurðardóttir ir Arnaldurą Indriðasoną – du žymius rašytojus, pradėjusius rašyti anksčiau nei aš, kurių detektyviniai romanai leidžiami už Islandijos ribų. Iš Švedijos būtinai pasirinkčiau Stiegą Larssoną.

Žinoma, jo jau nebėra tarp mūsų, bet jo knygos padarė man didžiulę įtaką, kai prieš dešimt ar penkiolika metų ėmiausi rašymo. Tiesiog fantastiška trijulė. Iš Švedijos, manau, taip pat pasirinkčiau Sjöwall ir Wahlöö, Skandinavijos kriminalinės literatūros pradininkus. Taip pat turėčiau pasirinkti Jo Nesbø iš Norvegijos. Tai dar vienas autorius, padaręs man įtaką, – pradėjęs rašyti skaičiau daug jo knygų. Iš Danijos – savo labai mėgstamą rašytoją Sarą Blædel. Ji viena populiariausių Danijos rašytojų. Iš Suomijos – rašytoją Antti Tuomaineną, kuris rašo detektyvus įpindamas daug humoro. Manau, jis būtų geras komandos žaidėjas. Taip pat pakviesčiau švedų rašytoją Johaną Theoriną, rašantį knygas apie Elando salą Švedijoje. Labai geros istorijos. Ir dar vieną švedų rašytoją – Vivecą Sten, jos knygų veiksmas vyksta Sandhamno saloje Švedijos salyne. Dar pasirinkčiau Vidarą Sundstølą, norvegų rašytoją, sukūrusį fantastišką trilogiją, kurios veiksmas vyksta JAV. Ir manau, kad kitoje komandoje viena iš žaidėjų būtų moteris – Agatha Christie“, – savo favoritus vardija R. Jónassonas.

Pasak jo, tai autorė, padariusi įtaką turbūt visiems detektyvų rašytojams. Ne išimtis ir jis pats, ėmęsis ir klasikinių A. Christie istorijų vertimų. „Priežastis, dėl kurios verčiau Agathą Christie, yra ta, jog paauglystėje buvau didžiulis jos knygų gerbėjas. Perskaičiau viską, ką galėjau rasti, bet ne visos knygos buvo išverstos į islandų kalbą. Kai man buvo septyniolika, į galvą šovė beprotiška mintis, nes vieną vasarą neturėjau ką veikti. Sugalvojau nueiti pas Agathos Christie knygų leidėjus Islandijoje ir pasisiūlyti versti jos knygas. Leidėjas buvo labai draugiškas. Ir jis pasiūlė man pamėginti išversti knygą, nepaisydamas mano jaunumo. Esu už tai nepaprastai dėkingas.

Grįžau namo ir lentynoje susiradau trumpiausią knygą, nes nežinojau, kiek laiko užtruksiu versdamas.

Mudu su tuo leidėju siejo ilgametė partnerystė. Išverčiau daug knygų: kai mokiausi, vėliau – studijuodamas teisę ir netgi jau dirbdamas teisininku. Verčiau tol, kol pradėjau pats rašyti knygas“, – prisiminimais dalijasi autorius.

Pasak jo, rašant, kaip ir dirbant kitus darbus, svarbiausia – tiesiog smagiai leisti laiką.

„Visada verčiau ir rašiau knygas todėl, kad norėjau ką nors sukurti. Ir niekada neturėjau kitokių priežasčių. Tiesiog turiu idėjų ir poreikį kurti. Žinoma, tai sunkus darbas, bet jei kurdamas istorijas nesimėgauji, tuomet kažkas ne taip. Šioje veikloje reikia rasti malonumą ir tada tai bus pats geriausias darbas pasaulyje“, – įsitikinęs R. Jónassonas.

Video įrašą LRT Mediatekoje galite žiūrėti čia: